AKTUALIJOS

MIRĖ KALTANĖNUOSE TARNAVĘS KUN. JERONIMAS PETRIKAS (KUN. JERONIMAS TARNAVO IR KALESNINKUOSE)

2016 m. liepos 14 d. vakare Ignalinos ligoninėje, eidamas 79-uosius metus, mirė Kaltanėnų parapijos klebonas kun. Jeronimas Petrikas.

Kun. J. Petrikas. Vilniaus arkivyskupijos archyvo nuotr.

Velionis gimė 1937 m. rugsėjo 12 d. Ukmergės apskrityje, Mažeikių kaime, Taujėnų parapijoje, tikinčioje šeimoje, kurioje užaugo kartu su dviem broliais. Su pagarba prisiminė savo tėvelį, talkinusį laisvės gynėjams.

1945–1949 m. mokėsi gimtojo kaimo pradžios mokykloje. Mokslus tęsė Taujėnų progimnazijoje, vėliau performuotoje į vidurinę mokyklą. Ją baigęs, 1956 m. įstojo į Vilniaus universiteto Filologijos fakultetą, kuriame trejus metus studijavo anglų kalbą. 1959 m. buvo paimtas į privalomą karinę tarnybą, kurią baigė po trejų metų. 1963 m. pradėjo dirbti Vilniaus skaičiavimo mašinų gamykloje. Nuo 1968 m. iki 1982 m. dirbo inžinieriumi Vilniaus Skaičiavimo mašinų Specialiame konstravimo biure.

1968–1972 metais mokėsi Vilniaus vakarinėje dailės mokykloje.

Atpažinęs pašaukimą kunigystei, Jeronimas Petrikas 1982 m. įstojo į Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją. Prieš tai tris kartus jo prašymas buvo atmestas.

1987 m. gegužės 31 d. Kauno arkikatedroje įšventintas kunigu. Darbavosi šiose parapijose: 1987 m. birželio 9 d. paskirtas Paberžės parapijos administratoriumi, kad pavaduotų susirgusį šios parapijos kleboną, 1987 m. rugsėjo 4 d. – Švenčionių parapijos vikaru ir Reškutėnų parapijos administratoriumi, 1988 m. birželio 14 d. – Pūškų parapijos klebonu, 1988 m. lapkričio 25 d. – Lavoriškių parapijos administratoriumi ir Kenos koplyčios rektoriumi, 1990 m. gegužės 18 d. – išleistas darbuotis į Gervėčių parapiją Baltarusijoje.

1996 m. liepos 2 d. kun. Jeronimas Petrikas sugrįžo darbuotis į Lietuvą ir buvo paskirtas Kalesninkų parapijos administratoriumi, 2000 m. spalio 5 d. – Reškutėnų parapijos klebonu, 2005 m. gegužės 31 d. – Kaltanėnų parapijos klebonu.

Gyveno kukliai ir paprastai, su šypsena pasitenkindamas tuo, ką turėjo. Mylėjo Dievą ir Tėvynę. 1993 metais rašė: „Pilietybę, kurios nieks negali atimti, turiu: esu Dievo Tautos narys ir Jos žemių pilietis. Prieš nieką, išskyrus Viešpatį, nesilenksiu. [...] Liksiu ištikimas laisvės siekiui, ir mirti noriu laisvu“.

Kun. Jeronimas Petrikas liepos 16 d. po pietų bus pašarvotas Kaltanėnų Švč. Mergelės Marijos Angeliškosios bažnyčioje. Laidotuvių šv. Mišios įvyks liepos 18 d., pirmadienį, 12 val. Velionis bus palaidotas Kaltanėnų bažnyčios šventoriuje.

Viešpaties pasišauktas šiais ypatingojo Jubiliejaus metais, teįžengia pro Gailestingumo vartus į amžinuosius namus danguje...

Vilniaus arkivyskupijos kurija

KARMELIO KALNO ŠVENČIAUSIOSIOS MERGELĖS MARIJOS ŠVENTĖ

Liepos 16-ąją Bažnyčios liturginis kalendorius mini Karmelio kalno Švenčiausiąją Mergelę Mariją, liaudies pamaldumo tradicijoje vadinamą Škaplierine. Ši šventė istoriškai susijusi su Palestinoje, ant Karmelio kalvos susibūrusia atsiskyrėlių bendruomene, davusia pradžią karmelitų ordinui ir su pirmiausia karmelitams būdingu atributu – škaplieriumi. Škaplierius yra karmelitų ypatingo pamaldumo Švenčiausiajai Mergelei Marijai ženklas - ant kaklo nešiojamas audeklo gabalėlis, sakramentalija. Ordino nariams škaplierius yra abito dalis.

Pasak padavimo, Karmelio kalno bendruomenės istorija siekianti pranašo Elijo laikus, tačiau iš tiesų jai pradžią davė į bendruomenę susibūrę krikščionys, kuriems regulą apie 1202 - 1209 metus parašė tuometinis Jeruzalės patriarchas Albertas. Pasibaigus kryžiaus žygiams ir žlugus Palestinoje veikusiai krikščionių valstybei, ir Karmelio kalno vienuoliams teko persikelti į Europą. 1247 metais popiežius Inocentas IV galutinai patvirtino karmelitų regulą. Neseniai karmelitai minėjo škaplieriaus 750 metines. Pasak tradicijos, 1251 metais apsireiškusi Mergelė Marija įteikė škaplierių Anglijos karmelitų vienuoliui Simonui Stockui. Dievo Motina jam pažadėjo, kad tie, kas nešios škaplierių, nepateks į pragarą, o škaplierius nuo šiol bus išgelbėjimo, pagalbos pavojuje simbolis. Dar labiau karmelitų ordino platinamą su škaplieriumi susijusią maldingą tradiciją sutvirtino popiežiaus Jono XXII 1322 metais paskelbta bulė, kurioje sakoma, kad visi, nešiojusieji škaplierių, patį pirmąjį šeštadienį po mirties bus išvaduoti iš skaistyklos.

Po dviejų šimtų veiklos metų, jau plačiai po Europą paplitęs karmelitų ordinas, buvo praplėstas ir papildytas: buvo įkurta klauzūroje gyvenančių seserų karmeličių atšaka ir vadinamasis trečiasis ordinas, tai yra pasaulietiškoji karmelitų ordino atšaka. Šis karmelitų ordino išplėtimas įvyko 1452 metų spalio 7 dieną popiežiaus Mikalojaus V bule “Cum Nulla”. Šešioliktojo amžiaus viduryje šv. Teresės Avilietės ir Šv. Kryžiaus Jono asketinio mokymo įtakoje karmelitų ordinas buvo reformuotas ir pasidalino į dvi pagrindines atšakas – senosios regulos karmelitus ir reformuotuosius (basuosius) karmelitus.

Karmelitai yra Kristaus liudytojai ir kontempliatyvu gyvenimu, ir apaštališka veikla tarp žmonių. Karmelitų šeima taip pat yra misionieriška šeima - daugelis brolių, seserų ir pasauliečių skelbia Evangeliją visame pasaulyje bei platina pamaldumą į Mariją, Karmelio kalno Karalienę.

Karmelitų ordinas davė Bažnyčiai tokius garsius šventuosius kaip jau minėtieji Teresė Avilietė ir Kryžiaus Jonas. Karmelitė buvo šventoji Kūdikėlio Jėzaus Teresėlė ir dvidešimtojo amžiaus garsi šventoji kankinė Šventojo Kryžiaus Teresė Benedikta Edita Stein.

Septynioliktajame amžiuje karmelitai pasiekė ir Lietuvą. Iki aštuonioliktojo amžiau vidurio Lietuvoje įsikūrė keletas karmelitų ir karmeličių, priklausančių ir senos regulos atšakai, ir basųjų karmelitų vienuolynų. Šiuo metu tėra tik vienas – Paštuvos seserų karmeličių vienuolynas, atkurtas 1994 metais.

Lietuvoje švenčiamos Devintinės - Kristaus Kūno ir Kraujo šventė

Sekmadienį katalikai Lietuvoje šventčia Devintines, Kristaus Kūno ir Kraujo šventę. Prisimenamas Didysis ketvirtadienis, kai savo mirties išvakarėse, paskutinį kartą vakarieniaudamas su apaštalais, Viešpats Jėzus įsteigė patį kilniausią sakramentą – Švenčiausiąją Eucharistiją (gr. „eucharisto“ – dėkojimas).

Paskutinė vakarienė buvo tikra liturginė Auka ir šv. Mišios yra Jėzaus kančios gyvas atminimas bei sudabartinimas. Švč. Kristaus Kūno ir Kraujo šventė dar vadinama Devintinėmis, Dievo Kūno švente, Žemaitijoje – Vainikais. Devintinės skiriamos Švč. Sakramentui garbinti, jų metu rengiamos iškilmingos procesijos. Į Katalikų Bažnyčios liturgiją šventė įvesta XIII amžiuje. Ji yra paskutinė iš kilnojamųjų kalendoriaus švenčių. Devintinių šventė paprastai švenčiama tarp gegužės 25 ir birželio 23 dienos. Dažniausiai Devintinės išpuola birželio mėnesį. Religinė šventės dalis skirta pagarbinti Švč. Sakramentui, paliktam žmonėms Eucharistijoje. 
Prisimenami Jėzaus Kristaus per paskutinę vakarienę prieš kančią apaštalams pasakyti žodžiai: „Jei nevalgysite žmogaus Sūnaus kūno ir negersite jo kraujo, neturėsite savyje gyvenimo. Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas turi amžinąjį gyvenimą, ir aš jį prikelsiu paskutinę dieną“.

Gegužės 4 – palaimintojo Mykolo Giedraičio diena

Videniškių ir Giedraičių parapijos jau daugelį metų gegužės 4-ąja mini garsųjį savo kraštietį palaimintąjį Mykolą Giedraitį, mirusį Krokuvoje 1585 metais ir ten palaidotą šv. Morkaus bažnyčioje. Simboliška, kad pamaldumas į palaimintąjį Mykolą Giedraitį Lietuvoje nauju būdu atsiskleidė gūdžiais sovietiniais religijos laisvės slopinimo laikais. 1985 metais gegužės 2 dieną Giedraičių bažnyčioje prie pal. Mykolo Giedraičio altoriaus surengtas iškilmingas palaimintojo mirties 500 metų jubiliejus.

Pogrindinė Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika Nr. 67 pranešime iš Giedraičių nurodė, kad minėjimas buvo (sovietinės valdžios) kiek įmanoma prislopintas: oficialiai švęsti jubiliejų buvo nepageidauta, tačiau į vainikais ir gėlėmis išpuoštą bažnyčią atėjo maldininkai, meldė palaimintąjį užtarti Lietuvą ir jos Bažnyčią, didelis būrys jaunimo iš įvairių miestų ir miestelių suklaupė prie bažnyčios durų ir melsdamiesi keliais ėjo iki palaimintojo Mykolo Giedraičio altoriaus, ant jo sudėjo gėles, sukalbėjo maldą į Mykolą Giedraitį, giedojo giesmes, kunigai sakė pamokslus, tikintieji platino palaimintojo paveiksliukus.

Reikšmingos maldoje išsakytos intencijos, kreipiantis į palaimintąjį Mykolą Giedraitį kaip į brolį, mokslo vyrą, ligonių gydytoją ir ateities pranašą, kad išprašytų tvirto ir veiklaus tikėjimo malonę, išmokytų pamilti nuolankumą, tikrosios išminties ieškoti Dieve, išgydytų paliegusias, netyrumo, girtavimo, neištikimybės ir kitokių ydų varginamas sielas, pažvelgtų į savo gimtąją kraštą ir išmelstų Lietuvai šviesią ir tikrai krikščionišką ateitį. Vienoje intencijoje įsakmiai prašyta, kad palaimintasis išprašytų Lietuvai daugiau šventųjų.

plačiau
Savivaldybės dovana Kalesninkų sportininkams

Kalesninkų Jono Pauliaus II jaunimo sporto klubas aktyviai dalyvauja rajono ir šalies varžybose, deramai atstovauja rajonui užsienyje. Siekiant padėkoti jiems už pasiekimus Šalčininkų rajono savivaldybės iniciatyva buvo organizuotas susitikimas, kurio metu ir įteiktos dovanos sportininkams.


Balandžio 29 d. į susitikimą su Kalesninkų sportininkais atvyko Šalčininkų rajono mero pavaduotoja Jadvyga Sinkevič ir Šalčininkų rajono savivaldybės administracijos Švietimo ir sporto skyriaus vedėjos pavaduotojas sportui Valerij Kočan. Susitikime dalyvavo Kalesninkų seniūnijos seniūnė Danuta Vilbik, Kalesninkų klebonas Elijus Anatolijus Markauskas. 

- Kalesninkų jaunimas aktyviai dalyvauja rajoninėse tinklinio varžybose ir yra ne vienų varžybų prizininkai ir nugalėtojai. 2013 metais komanda tapo Tarptautinio tinklinio turnyro nugalėtojais Čekijoje, 2015 m. - Šalčininkų rajono mero taurės laimėtojai, 2016 m. - parapinių rajono žaidynių nugalėtojai. Dėkojame Jūsų komandai už entuziazmą ir aktyvumą, už sveikos gyvensenos ir sporto propagavimą, - kalbėjo Valerij Kočan. 

Mero pavaduotoja Jadviga Sinkevič Savivaldybės mero Zdzislavo Palevičiaus vardu įteikė komandos kapitonui Kšyštofui Bogdanovičiui naują sportinę aprangą ir palinkėjo gražių pergalių ir aukštų sportinių pasiekimų. 

Kalesninkų Jono Pauliaus II jaunimo sporto klubas buvo įsteigtas 2013 metais. Klubo steigėjas, pirmininkas ir globėjas – Kalesninkų parapijos klebonas Elijus Anatolijus Markauskas. 

Šalčininkų rajono savivaldybė, siekdama paskatinti rajono sportininkus, ne kartą rėmė komandas, dovanojo sportinę aprangą: 2015 m. tokios dovanos buvo įteiktos Butrimonių ir Turgelių jaunimo komandoms.

 

www.salcininkai.lt

NUSIDĖJĖLIO MALDA VIRGINIJA ADOMONYTĖ

Ištariu: „Viešpatie“, – ir nutylu. Suvokta kaltė. Nusidėjėlio kreipimasis į Viešpatį visada yra su viltimi. Toje nuščiuvusioje tyloje suklumpu maldai, kad pajėgčiau prisipažinti nuodėmes. Kokį kelią aš, kaip nusidėjėlė, turėjau nueiti iki maldos? Kokį kelią Dievas turėjo nueiti, kol suminkštino mano širdį išpažinti nuodėmes. Dievas pirmas man išpažino savo gailestį. Jis pirmas mane apkabino ir pirmas išgirdo mano maldą, kol ji dar buvo mano mintyje, kol jos dar nedrįsau ištarti. Viešpats jau tada girdėjo mano troškimą prisikelti, troškimą malda kreiptis į Jį. Malda mane atvedė prie Dievo gailestingumo.

 

Ar nuodėmių našta mane kviečia melstis? Ne visai. Tikėjimas, kad Dievas mane supranta, kad girdi mane, kai nebegirdžiu pati savęs, kai laukia, kada nebėra kam laukti, tada mano maldos žodis tampa vienintele viltimi. Malda pasakau, kad grįžtu. Dieve, grįžtu pas Tave, nes po ilgų ieškojimų radau tik rūko pavidalo iliuziją. Iki Tavęs, Dieve, gyvenau tikrovėje, kuri turi pabaigą. Bet ryžausi ateiti pas Dievą, kad išgirsčiau iš Jo, jog nuodėmė turi pabaigą, ir visas nuodėmės pasaulis sužlugs, jeigu atsigręšiu į Dievo gailestingumą.

Pirmas mano maldos žodis – Viešpatie, nenoriu nusidėti, esu tik silpna, todėl ateinu pas Tave, kad mane išgelbėtumei. Ateinu pas tave, Viešpatie, – tariu, ir Dievui to pakanka. Malda pirmas žingsnis, kad nusisukau nuo nuodėmės. Gal neverta keipti dėmesio į nuodėmę, nes ne tiek svarbu nusigręžti nuo nuodėmės, kiek svarbu atsigręžti į Dievą. Atsigręžusi į Dievą, aš savaime nusisuku nuo nuodėmės. Dievo veidas prieš mane – išryškina nuodėmę kaip blogį. Nuodėmė sunaikinama, kai ją pripažįstu, gailiuosi, atsisakau. Tada mane aplanko Dievo malonė, ir jau malda aš galiu dėkoti.

plačiau
JT BŪSTINĖJE NIUJORKE VYKSTA KONFERENCIJA APIE KRIKŠČIONIŲ PERSEKIOJIMĄ

Šventojo Sosto diplomatinė misija JTO, kuriai vadovauja arkivyskupas Bernardito Auza, kartu su kitais partneriais surengė balandžio 28 – 30 dienomis vykstančią tarptautinę konferenciją, kurios tikslas dar kartą atkreipti dėmesį į tą žmogaus teisę, kuria yra religijos laisvė ir jos pažeidimus, kurie kai kuriuose regionuose pasiekė tokią apimtį ir sunkumą, kad pradėti vadinti nusikaltimais prieš žmoniją ar net genocidu. Pirmiausia galvoje iškyla krikščionių ir kitų religinių mažumų persekiojimas Artimuosiuose Rytuose, bet ne vien.

 

Konferencija vyksta JTO būstinėje Niujorke, joje dalyvauja, kalba ar liudija įvairių patirčių ir kompetencijų pranešėjai: politikai, žmogaus teisių aktyvistai, akademinio pasaulio atstovai, savo kūnu persekiojimus patyrę asmenys, religiniai lyderiai, kalbantys už savo bendruomenes.

Tarp politikų yra švedas Lars Adaktusson, kuris nemažai prisidėjo prie šių metų vasario 4 dienos Europarlamento rezoliucijos apie „sisteminį religinių mažumų naikinimą“, kurį vykdo teroristinė islamistinė ISIS grupuotė. Rezoliucijoje išreiškiama nuomonė, kad ISIS vykdomi nusikaltimai turi būti prilyginti karo nusikaltimams, nusikaltimams prieš žmoniją ir genocidui. Toks ISIS nusikaltimų klasifikavimas sudaro prielaidas remtis tarptautiniais susitarimais, kurie apeliuoja į valstybių pareigą įsikišti ir stabdyti genocidinius veiksmus. Galima pridurti, kad „genocido“ terminas, kalbant apie krikščionių situaciją Artimuosiuose Rytuose, yra panaudotas oficialiuose Europos Tarybos, JAV kongreso ir britų parlamento nutarimuose.

Kitas patyręs politikas yra Nassir Al-Nasser, buvęs JT generalinės asamblėjos pirmininkas, šiuo metu JT „Civilizacijų aljanso“ iniciatyvos pirmininkas.   

plačiau
Sveikinimas Lenkijos Krikšto Jubiliejaus proga

Balandžio 14 d. Lietuvos Vyskupų Konferencijos pirmininkas arkivyskupas Gintaras Grušas ir kiti Lietuvos vyskupai dalyvavo Lenkijos Vyskupų Konferencijos iškilmingame plenariniame posėdyje, skirtame 1050 metų Lenkijos krikšto jubiliejui. Lietuvos vyskupų ir visos Lietuvos Katalikų Bažnyčios vardu arkivyskupas G. Grušas sveikino jubiliejų švenčiančią Lenkijos Katalikų Bažnyčią. Pateikiame sveikinimo tekstą.

 

Jo  Ekscelencijai 
Lenkijos Vyskupų Konferencijos Pirmininkui 
Poznanės Arkivyskupui Metropolitui Stanisław Gądecki

Jo Ekscelencijai 
Lenkijos Primui
Gniezno Arkivyskupui Metropolitui Wojciech Polak

 

Jūsų Eminencijos kardinolai, Jūsų Ekscelencijos vyskupai, mieli broliai kunigai, vienuoliai ir seserys vienuolės, brangūs broliai ir seserys Kristuje,

Nuoširdžiai sveikiname Jus, švenčiančius Lenkijos Krikšto 1050 metų Jubiliejų. Mums, kaimyninio krašto Lietuvos Katalikų Bažnyčios vyskupams, yra didelė garbė ir džiaugsmas būti kartu su jumis, perduoti Lietuvos katalikų sveikinimą ir drauge švęsti šią didžią tikėjimo šventę.

Kunigaikščio Mieško I Krikštas 966 metais atvėrė kelią visai Jūsų Tautai priimti Kristaus Gerąją Naujieną ir įsijungti į krikščioniškos Europos tautų šeimą. Tapusi krikščioniška,  Lenkija ne tik padėjo tvirtą pamatą savo valstybingumui, sukūrė prielaidas suklestėti kultūrai, bet įsišaknijusi krikščioniškajame tikėjime įnešė svarų ir reikšmingą indėlį į Europos, o kartu ir visos Bažnyčios gyvenimą.

Krikščioniškasis tikėjimas daugybei Jūsų tautos žmonių buvo ir yra Prisikėlusio Kristaus dovana, atverianti visą žmogaus gyvenimą amžinam meilės santykiui su Triasmeniu Dievu. Šis santykis visuomet lieka viltingu pagrindu kurti Evangelijos dvasia persunktus žmonių tarpusavio santykius, visuomenės gyvenimą, kultūrą ir tikrąją pažangą.

Daugybė tėvų ir motinų, gyvai persiėmę Kristaus Evangelija, savo vaikams perdavė tikėjimo patirtį, pavyzdžiu mokė mylėti Dievą ir artimą, branginti savo Tėvynę, puoselėti krikščionišką kultūrą. Per visą daugiau kaip tūkstantmetę istoriją, Evangelija subrandino daugybę švento gyvenimo žmonių. Ypač tai liudija Bažnyčios oficialiai pripažinti šventieji, taip brangūs savo gyvenimo pavyzdžiu ir Jus globojantys malda. Tai šv. Adalbertas Vaitiekus ir šv. vyskupas kankinys Stanislovas, šv. Stanislovas Kostka ir šv. kunigas Maksimilijonas Kolbė,  šv. Faustina Kovalska ir taip mylimas popiežius šv. Jonas Paulius II.

plačiau
Apdovanoti gyvybės kultūros puoselėtojai

Sekmadienį, balandžio 24 dieną, Lietuvos mokslų akademijoje įvyko Gyvybės apdovanojimai, skirti pagerbti labiausiai prie gyvybės kultūros puoselėjimo prisidėjusius žmones, iniciatyvas ar organizacijas. Apdovanojimai kasmet įteikiami Pasaulinę gyvybės dieną, kuri Lietuvoje minima nuo 1998 m.

Gyvybės apdovanojimų, kuriuos kasmet organizuoja žurnalas „Ateitis“, portalas „Bernardinai.lt“ ir Marijos radijas, tikslas – pastebėti gyvenimą ir viltį teikiančius žmones, papasakoti apie jų iniciatyvas, pasidalinti šviesiais, viltingais darbais su visuomene ir priminti, kad kiekvienas žmogus yra vertybė.

Šventinio renginio metu įteiktos aštuonios nominacijos, kurių laimėtojus buvo patikėta išrinkti autoritetingai, iš organizatorių, praėjusių metų laimėtojų ir mokslininkų sudarytai komisijai.

Už šeimos stiprinimą apdovanotas VšĮ „Šeimų universitetas“, kurio veikla yra orientuota į šeimos puoselėjimą, sutuoktinių tarpusavio santykių stiprinimą, atskleidžiant santuokos grožį ir prasmę.

Už gyvybei palankų verslą apdovanota UAB „Plungės baldai“ ir jos vadovas Kęstutis Buividas. Įmonė ne tik siekia pelno, įdarbina žmones ir kuria darbo vietas, tačiau aktyviai dalyvauja socialinėje veikloje.

Už profesinį pasiryžimą puoselėti gyvybės kultūrą pagerbta gydytoja akušerė-ginekologė dr. Daiva Bartkevičienė, kuri yra pasakiusi, kad tos pačios rankos, kurios priima gyvybę, negali jos žudyti. Ši gydytoja griežtai pasisako prieš abortų darymą ir nuo jo yra atkalbėjusi ne vieną moterį. Tai – tvirtas profesionalios ir vertybiškai tvirtos daktarės apsisprendimas, kuris profesiniame kelyje šiandien kartais gali būti ir nepatogi kliūtis.

Už pagalbą suabejojusiems gyvenimo prasmingumu apdovanota organizacija „Artimiems“. Organizuodama savitarpio pagalbos grupes didžiuosiuose Lietuvos miestuose, teikia emocinę pagalbą nusižudžiusiųjų artimiesiems, kurie dažnai, praradę artimą žmogų, atsiduria išbandymų reikalaujančiose gyvenimo kryžkelėse.

plačiau
Sutvirtinamųjų jubiliejus Vilniuje

Sekmadienį, balandžio 24 d., Vilniuje vyko Sutvirtinamųjų jubiliejus. Popiežius Pranciškus pakvietė jaunuolius visame pasaulyje kartu paminėti Gailestingumo jubiliejų. Šią dieną daugiau nei penki šimtai Vilniaus arkivyskupijos sutvirtinamųjų pradėjo piligrimine kelione nuo Aušros Vartų Dievo Gailestingumo Motinos šventovės link Arkikatedros bazilikos, aplankydami Dievo Gailestingumo šventovę.

Pirmiausia į jaunuosius maldininkus kreipėsi vyskupas Arūnas Poniškaitis, pabrėžęs Gailestingumo durų prasmę ir Šventosios Dvasios veikimą žmoguje. Jis sakė: „Kai artinamės prie Dievo, tampame labiau panašūs į Jį. Mūsų širdis tampa platesnė, pajėgi labiau mylėti. Mylėti ne tik bičiulius, savuosius, bet ir kiekvieną žmogų. Tokia nesavanaudiška meilė keičia pasaulį ir kuria gyvenimą. Šventoji Dvasia mus paliečia tarsi Dievo meilės lietus. Šventoji Dvasia mus išveda iš užsidarymo savyje, gyvenimo tik sau, susirūpinimo tik savimi. Ji veda mus meilės keliu. Padeda mylėti panašiai, kaip myli Dievas. Kiekvienas žmogus tam tikra prasme yra vartai į Dievą. Šių vartų raktas yra meilė, kuri gausiai išlieta mumyse Šventosios Dvasios.“

Po vyskupo Arūno pasveikinimo, paraginti Vilniaus Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo parapijos vikaro kunigo Viktoro Kudriašovo kalbėti Dievo Gailestingumo vainikėlį, meldžiant Dievo Gailestingumo sau, artimiesiems ir viso pasaulio jaunimui, sutvirtinamieji pajudėjo Dievo Gailestingumo šventovės link. Žygio metu šlovinimo giesmes Dievui giedojo Šv. Teresės parapijos šlovintojai.


www.vilnensis.lt

plačiau
ŠEŠI JOSIFO BRODSKIO PATARIMAI, KURIUOS DERĖTŲ IŠGIRSTI KIEKVIENAM

Keletas paprastų Nobelio premijos laureato, poeto Josifo Brodskio (1940–1996) patarimų, kuriuos verta perskaityti kiekvienam, norinčiam šiek tiek palengvinti sau gyvenimą.

Ištrauka iš žymiosios Josifo Brodskio kalbos stadione 1988 metų gruodį, pasakytos Mičigano universiteto absolventams. Tuo metu kritikai ir kiti protingi žmonės laikė šią kalbą „netinkama“, „politiškai nekorektiška“, kai kas net joje sugebėjo įžvelgti rasizmą. Tačiau Brodskio žodis yra daugiau nei prietarai, laikas ir erdvė.

I. Susitelkite ties savo kalbos tikslumu

Stenkitės plėsti savąjį žodyną ir prižiūrėti jį taip, kaip prižiūrite savo banko sąskaitą. Skirkite jai daug dėmesio ir stenkitės didinti dividendus.

Šio veiksmo tikslas skirtas ne jūsų iškalbai miegamajame gerinti, profesinei sėkmei siekti ir netgi ne tapsmui pasaulio išminčiais. Jo tikslas – suteikti jums galimybę išreikšti save kuo pilniau ir tiksliau. Žodžiu, tikslas – jūsų pusiausvyra. Nes tai, kas tinkamai neiškalbėta, neišsakyta, gali sukelti neurozę.

Norėdami to išvengti, nebūtinai turite tapti knygų žiurkėmis. Reikia paprasčiausiai įsigyti žodyną ir skaityti jį kiekvieną dieną, o kartais į rankas paimti ir poezijos knygą.

Ir apskritai knygos kainuoja gerokai mažiau nei vizitai pas psichiatrą.

II. Stenkitės būti geri savo tėvams

Atleiskite, jei šie žodžiai skamba pernelyg panašiai į „Gerbk savo tėvą ir motiną“. Aš tik noriu pasakyti: stenkitės nemaištauti prieš tėvus, nes tikėtina, kad jie mirs anksčiau nei jūs, tad nemaištaudami galbūt išvengsite bent jau papildomo kaltės šaltinio ar netgi sielvarto.

Jeigu jau jums būtinas sukilimas pasitelkiant tuos visus „aš neimsiu iš jūsų nė sudilusio skatiko“, kelkite maištą prieš tuos, kurie ne taip lengvai pažeidžiami. Tėvai – pernelyg arti esantis taikinys (kaip, beje, ir broliai, seserys, žmonos ar vyrai). Tai atstumas, iš kurio neįmanoma nepataikyti.

plačiau
Popiežiaus laiškas kaliniams: „Brangieji broliai Kristuje“

Popiežius Pranciškus parašė atsakomąjį laišką kaliniams, kuris prasideda žodžiais „Brangieji broliai Kristuje“. Popiežius laiške kreipiasi į kalinius, gyvenančius Velletri kalėjime, Romos provincijoje, bet drauge savo mintis kreipia į kalinius visur pasaulyje.

 

Velletri kalėjime prieš daugiau kaip mėnesį lankėsi vietos vyskupas Marcello Semeraro, kuris vizito metu kaliniams aukojo šv. Mišias. Kalinių paprašytas, vyskupas popiežiui atvežė jų laišką, o dabar popiežius atrašė, visų pirma padėkodamas kaliniams už tai, kad jį prisimena ir už laišką jam. Popiežius be kita ko parašė:

Prisipažinsiu, kad daug kartų galvoju apie jus ir kitus asmenis, kurie gyvena kalėjime, kaip jūs. Dėl šios priežasties, per savo pastoracinius vizitus visuomet paprašau, kai tik įmanoma, kad galėčiau susitikti su broliais ir seserimis, kurie kaip jūs gyvena ribotos laisvės sąlygomis, išreikšti savo nuoširdumą ir artumą.

Kaip prisiminėt laiške, išgyvename Šventuosius Gailestingumo metus, kuriuose yra ir kalinių diena, ir užtikrinu jus, kad ta proga būsiu dvasios vienybėje su visais jumis.

Brangieji, jūs gyvenate aplinkoje, kurioje atrodo, kad laikas sustojęs, kad jis niekuomet nesibaigs. Tačiau tikrasis laiko matas nėra laikrodžio. Tikrasis laiko matas vadinasi viltis! Trokštu, kad kiekvienas iš jūsų visuomet išlaikytų šviečiančią tikėjimo vilties šviesą savo gyvenimui apšviesti!

Todėl kreipkimės į Viešpatį šiais maldos žodžiais: „Prisikėlęs Kristau, pripildyk mano valandas, mano dienas ir metus tikrąja viltimi! Padėk išgyventi šią patirtį taip, kad niekuomet neprarasčiau tikėjimo, nes Tu vienas niekuomet nenuvili!“

Būkite visuomet tikri, kad Dievas jus myli asmeniškai; Jam nesvarbu kiek jums metų, kokios kultūros, Jam net nerūpi, kas jus buvote, ką esate padarę. Todėl neleiskite būti uždaromi praeityje, o pakeiskit ją augančio tikėjimo ir meilės keliu. Suteikit Dievui galimybę per šią patirtį padaryti jus šviečiančiais.

Iš tikrųjų, Bažnyčios istorijoje daug šventųjų pasiekė šventumą tik per labai sunkias ir sudėtingas patirtis! Tad atverkite savo širdies duris Kristui: Kristus apvers jūsų situaciją. Su Kristumi tai yra įmanoma! – rašo popiežius.

Laiške kaliniams Pranciškus suteikė palaiminimą kiekvienam iš jų, šeimos nariams, artimiesiems, ypač vaikams ir kalėjimo kapelionui, ir visiems kurie lydi kalinius Velletri kalėjime, laiško pabaigoje paprašė kalinių, kad neužmirštų pasimelsti už jį. (Vatikano radijas)

Penkių kankinių beatifikacija Ispanijoje: į smurtą atsakyti gerumu

Šeštadienį, balandžio 23 dieną, Burgose Ispanijoje paskelbti palaimintaisiais penki bendražygiai kankiniai, nukankinti ketvirtajame XX a. dešimtmetyje vykusios antikatalikiškos revoliucijos metu. Penki kankiniai tai kunigas Valentín Palencia Marquina, gimęs 1871 m., ir keturi jo bendražygiai, jauni bendradarbiai pasauliečiai: 25 metų Donato Rodríguez García, muzikos mokytojas, 24 metų savanoris mokytojas Germán García García, 20-ties metų muzikos studentas Zacarías Cuesta Campo ir devyniolikmetis Emilio Huidobro Corrales, gyvenęs koledže; visi nužudyti 1937 m.

Kalbėdamas apie beatifikaciją, kardinolas Angelo Amato SDB, Šventųjų skelbimo kongregacijos prefektas, Vatikano radijui pasakojo, kad kunigas Valentín buvo pasišventęs našlaičiams ir neturtingiems, atstumtiems vaikams. Jiems jis įsteigė Šv. Juozapo globos namus ir ugdymo centrą, kur 110 vaikų galėjo gyventi ir gauti išsilavinimą. Dvasininkas vykdė įvairias veiklas – subūrė teatro, dailės studiją, taip pat ir jo iniciatyva buvo įsteigta muzikos grupė, kurioje grojo jo globojamas jaunimas. Kunigas Valentín Palencia Marquina buvo ir kelių koplyčių kapelionas, Šv. Liucijos ir Šv. Juozapo brolijų dvasinis asistentas, globos namuose įsteigė Švč. Šeimos broliją. Tačiau atsisakydavo garbės ir privilegijų, ir kaip rašė savo dvasiniame testamente: „Laimė, kurios visuomet troško mano siela, tai atiduoti savo gyvenimą Jam“. 

Kunigo Valentín veikla buvo labai vertinama, 1925 m. Ispanijos vyriausybė įteikė jam apdovanojimą už labdaringą veiklą. Beje, po kelių dešimtmečių kunigo Valentín karitatyvinę veiklą įvertino jo gimtasis miestas, jo vardu pavadindamas vieną gatvę.
 

plačiau
KAIP ĮVEIKTI DEPRESIJĄ? PIRMIEJI ŽINGSNIAI

Užsitęsusi niūri, liūdna nuotaika, apatija, beprasmybės ir bejėgiškumo jausmai skatina mus iš karto lipdyti „depresijos“ etiketę. Ir tame yra labai daug tiesios. Tačiau kaip išpilti tą liūdesio, apatijos, savigraužos ir savikritikos pripildytą indą?

Žengiant pirmuosius žingsnius kovojant su depresiškomis nuotaikomis yra svarbūs šie dalykai: įvardinti sau, kad jūs ir niūri būsena yra skirtingi dalykai, kad jūs ir depresiškos nuotaikos, būsenos galite gyventi atskirai. Tada savęs nuoširdžiai paklausti: „Kaip man atsiskirti nuo depresiškų būsenų?“ Be visų atsakymų variantų, kuriuos sugalvosite, (pvz. laikytis dienos režimo, kiekvieną dieną vaikščioti gamtoje 30 min., reguliariai lankytis pas specialistą, skaityti knygą, kartą per savaitę vakarieniauti su draugais ir t.t.) svarbu įtraukti ir buvimą „čia ir dabar“. Kuo ypatingas buvimas „čia ir dabar“? Jis sukuria erdvę į mūsų mintis įrašyti naują programą arba protui atlikti restart programą.

Šį kartą į depresiją kviečiu pažvelgti iš arti, iš pačios esmės ir gylio.

Labas,

pastaruoju metu mes viena kitą pažinome iš labai arti: aš tave, o tu mane. Klausiu savęs kaip tai vertinti. Ir atsakymo neturiu, nes išmokau nevertinti siekiant labiau pažinti tave. O anksčiau viskas buvo kitaip.

Kiekvieną dieną mes pradėdavome kartu. Aš tavęs klausiau ir tikėjau tavimi. Tikėjau tavo niūrumu, liūdesiu ir beviltiškumu. Taip pat tikėjau tavo teisumu, abejingumu aplinkai ir prislėgtumu. Matydavau tik tai, ką parodydavai tu, tik tai, kur nuvesdavai mane. Tačiau visur buvo pilka, nebuvo jausmo ir būdavome tik mudvi dviese. Tu ir aš tarsi buvome vienas vienetas, skleidžiantis apatiją, neturintis ateities ir nematantis saulės, neturintis tikslų, draugų, siekių. Tai buvo mūsų laikas dviese. Nykus, beprasmis, pilnas bejėgiškumo ir nebūties. Visas paros laikas buvo mūsų, aš visa buvau tavo. O tu? Deja, tu buvai galinga ir valdei mane. Atleisk, jei įžeidžiu taip rašydama, bet tu neklausei manęs, ar man gera su tavimi, tu neatsiklausei manęs, ar gali apsistoti, prieš apsigyvendama manyje. Tai tiesiog įvyko. Aš tave priėmiau, o tu elgeisi taip, kaip geriausiai moki. Ir kiekvieną dieną vis giliau ir giliau gramzdinai mane į save. Vis giliau ir giliau keitei mane, mano pasaulio suvokimą, atėmei iš manęs spalvas, džiugesį, energiją, o svarbiausia laisvę ir galimybę rinktis. Bet tai buvo praeitis. O kaip dabar?

plačiau
Balndžio 25 diena | ŠV. MORKUS, EVANGELISTAS | Daržų diena

Šv. Morkus – vienas iš keturių evangelistų, Naujojo Testamento antrosios evangelijos autorius. Evangelija pagal Morkų, parašyta graikų kalba, yra trumpiausia.

Morkus buvo apaštalų Petro, Pauliaus ir Barnabo mokinys bei bendražygis, lydėjęs juos misijų kelionėse, kartu su Pauliumi apaštalavęs Romoje. Jis buvo žydas, vardu Jonas, bet, kaip ir daugelis bendravusiųjų su nežydais, tais laikais turėjo antrą vardą, panašiai kaip Levis Matas ir Saulius Paulius. Manoma, kad jis atsivertė po Jėzaus Žengimo į dangų. Šį Pauliaus ir Barnabo bičiulį pakrikštijo Petras ir pasiuntė skelbti Evangelijos į Šiaurės Italiją. Šv. Petras pirmajame savo laiške Morkų vadina „mano sūnus Morkus“. Akvilėjoje atvertęs Hermakorą, jis išplaukė į jūrą ir buvo užkluptas audros; išlipęs vienoje iš Rialto salų užmigo. Sapne pasirodęs angelas jį pasveikino:Pax tibi Marce evangelista Meus, ir pažadėjo, kad šiose salose jis miegos laukdamas Paskutiniojo teismo dienos. Šis epizodas pavaizduotas Šv. Morkaus bazilikos centrinio portalo liunetėje: šventajam pasirodo angelas.

Kitas šios istorijos variantas toks: šv. Morkus pakrikštijo Hermakorą ir atvyko su ja į Romą. Čia šv. Petras įšventino jį vyskupu ir skyrė jam Akvilėją. Kaip tik todėl Morkus laikomas pirmuoju Veneto evangelizuotoju.

Nuvykęs į Egiptą, Morkus tapo pirmuoju Aleksandrijos vyskupu. Aleksandrijoje jis sukūrė stiprią krikščionių bendruomenę, vėliau pagarsėjusią didžiais šventaisiais. Aleksandrijoje buvo įsteigta pirmoji krikščionių mokykla, kuri išauklėjo daug mokytų vyskupų, Bažnyčios daktarų.


Šią dieną nuo senų senovės lietuviai pradėdavo dirbti daržus. Pirmiausia tradiciškai būdavo sėjamos morkos. Morkų lysvių gale būdavo įbedamas kuolas, kad morkos augtų tiesios ir didelės.

Atėjus krikščionybei, ši diena sutapatinta su Šv. Morkaus varduvėmis. Šv. Morkus – vienas iš Naujojo Testamento Evangelijų rašytojų. Pasakojama, kad jis buvęs apaštalo Petro palydovas ir vertėjas. Jis krikštijęs pagonis, buvo persekiojamas ir už tai nužudytas.

Liaudyje gyvos sakmės apie šv. Morkų: vieną kartą mergelė Marija sijojusi miltus ir iš jos sietą pavogęs velnias. Marija siuntusi Morkų sieto grąžinti. Morkus susipešęs su velniais, o sietą švystelėjęs iki dangaus. Dabar tas sietas šviečia nakčia (Sietynu liaudiškai vadinamas Tauro žvaigždynas). Tokia sakme Šv. Morkaus diena tarsi susiejama su Daržų diena, sėja.

plačiau
Buvęs TV veidas Diana Adomaitienė: „Krikščionybė padėjo rasti daugybę atsakymų“ | Dovilė Štuikienė/žurnalas „LAIMA Velvet“

Buvusi LNK laidų vedėja Diana Adomaitienė, prieš keliolika metų atsisveikinusi su šou pasauliu, nuėjo ilgą kelią iki dabartinės Dianos. Tos, prie kurios vardo ir pavardės jau rašomos trys paslaptingos raidės OFS, reiškiančios, kad ji yra Pasauliečių pranciškonų ordino narė.

 

– Išėjus iš televizijos įvyko ir daugiau pokyčių – esate jau net keturių dukrų mama...

 

– Didžiosios jau savarankiškos: 29-erių Viltė ištekėjusi, augina dukrytę, 27-erių Vaiva susižadėjusi, mažosioms Gustei – 14-a, Elzei – dar tik 6-eri. Visiška džiaugsmingų moterų karalystė! Didžiosios itin linkusios į mokslus: Vaiva gruodį ginsis disertaciją, abi netgi pasirinko panašią sritį, susijusią su teologija; mažosios mus irgi stebina branda.

 

– Kažkada žengėte aplinkiniams visiškai nesuprantamą žingsnį – palikote televiziją. Kodėl?

 

– Daugybę metų jaučiau kažkokį nepaaiškinamą ilgesį ir svajojau TAI pagaliau atrasti. Ir kur tik nuo pat paauglystės nenubridau savo ieškojimuose... Vienu metu pasirodė, kad gal tai viešumo, žinomumo, įvertinimo troškimas, gal darbas televizijoje – kaip tik tai, ko man reikia. Tikrai mėgau savo darbą, jam atidaviau septynerius metus ir įsivaizdavau, kad kai jau būsiu atpažįstama gatvėje, kai apie mane rašys, kai mano nuotraukos puoš žurnalų viršelius, tas ilgesys nurims. Bet pamenu savo tuometinę būseną: sėdžiu televizijoje prie baro su puodeliu kavos, aplink daugybė smagių kūrybingų žmonių, o jaučiuosi tokia vieniša...

Tas ilgesys niekur nedingo, kas, kad tapau žinomu veidu, kas, kad sekėsi, kas, kad, kitų požiūriu, man nieko netrūko. Staiga aiškiai supratau, kad čia, šitoje vietoje, jau viską pasiekiau: gal bus kitų laidų, bet viskas kartosis ir kartosis. O kas toliau? Taip, daugumos nuomone, pasielgiau keistai: vieną dieną išėjau iš tariamo saugumo zonos. Bet nepasigailėjau. 

plačiau
Balandžio 23 d. minime šv. Jurgį (gimė apie 275 arba 281 m. – mirė 303 m. balandžio 23 d.), kankinį, Vilniaus arkivyskupijos ir antrąjį Lietuvos globėją.

Jurgis nuo senovės garbinamas Rytų ir Vakarų Bažnyčiose. Ant jo kapo Diospolyje, Palestinoje, pastatyta bažnyčia buvo lankoma maldininkų nuo IV a. tačiau, nežiūrint tokios pagarbos, trūksta tikrų žinių apie jo gyvenimą ir kankinystę. Tikra yra tik tai, kad jis buvo krikščionis kareivis, nukankintas Palestinoje. Legenda pasakoja, kad jis buvęs Kapadokijos didikų krikščionių sūnus, narsus karys, dėl savo kariškų dorybių patekęs į imperatoriaus Dioklecijano asmens gvardiją. Šio imperatoriaus laikais, prasidėjus krikščionių persekiojimui, Jurgis dėl savo tikėjimo buvo nužudytas. Pasakojimas, kad jis išlaisvino karalaitę nuo slibino, yra mitinis motyvas, sukurtas pagal kitų slibino nugalėtojų – Persėjo, Indro, Zigfrido – legendas. Jurgio kultas, prasidėjęs Bizantijoje, paplito po visus Rytus nuo Gruzijos iki Abisinijos.
 
Romoje jau VI a. Belizarijus Jurgio garbei pavadino miesto vartus San Sebastiano, o VII a. buvo pastatyta jo vardo bažnyčia S. Giorgio in Velabro. Viduramžių kryžiaus žygių dalyviai jį buvo pasirinkę savo globėju, taip Jurgio kultą išplatindami po visą Europą. Jis tapo daugeliu valstybių ir miestų globėju: Anglijos, Katalonijos, Aragonijos, Gruzijos, Lietuvos, Portugalijos, Ligūrijos, Genujos, Venecijos. Jurgis laikomas arklių ir apskritai gyvulių globėju nuo visų ligų.
Gal dėl to ir Lietuvoje jis toks populiarus. Jurgio šventė, įgavusi folklorinį atspalvį, pakeitė senovės pagonių pavasarinę šventę – Jorę. Visoje Lietuvoje buvo tikima, kad per Jurgines negalima nieko dirbti laukuose su arkliais, nes tai – jų šventė. Tikima, kad Jurgis rūpinasi gyvuliais, kol jie ganosi lauke, todėl per Jurgines banda būdavo pirmą kartą išgenama į lauką. Stengtasi per Jurgines gyvulius kuo geriau pašerti ir prižiūrėti. Su gyvuliais ir ganymu susijęs ganyklų poreikis. Todėl šv. Jurgis būdavo prašomas atrakinti žemę, duoti gaivinančią rasą, leisti augti žolei.
Mene Jurgis vaizduojamas su kario apranga, sėdintis ant žirgo ir smeigiantis ietį į slibiną – blogio ženklą. „Šventųjų gyvenimai“.
plačiau
Vilniaus arkivyskupija.| Balandžio 24-ąją bažnyčiose rinkliava Ukrainos žmonėms

Gailestingumo sekmadienį popiežius Pranciškus paskelbė, jog šį sekmadienį, balandžio 24 d., Europos šalių bažnyčiose vyks rinkliava nukentėjusiems nuo konflikto Ukrainos žmonėms paremti. Popiežius Pranciškus atkreipė dėmesį, kad Ukrainos žmonės jau ilgą laiką kenčia nuo ginkluoto konflikto, kurį daugelis pasaulyje spėjo pamiršti. „Matau su kokiais išbandymais susiduria visi kenčiantys nuo smurto Ukrainoje: tie, kurie gyvena žemėse, apimtose karo veiksmų, palikusių tūkstančius žuvusių, ir tie – daugiau nei milijonas,– kurie buvo priversti palikti namus dėl užsitęsusio konflikto“, – sakė popiežius.

Karas Ukrainoje sukėlė humanitarinę krizę. Šalyje gyvena 3,1 mln. konflikto tiesiogiai paliestų žmonių, kuriems būtina skubi pagalba. Iš jų 2,5 mln. yra vyresnio amžiaus žmonės, moterys ir vaikai. Ukraina yra aštuntoji šalis pasaulyje pagal vidaus pabėgėlių skaičių, tačiau paskutinėje vietoje pagal humanitarinei krizei spręsti gaunamą tarptautinę paramą. Jungtinių Tautų duomenimis humanitarinei krizei Ukrainoje įveikti yra būtini 266 mln. eurų, iš kurių šiuo metu trūksta 172 mln. eurų.

Po dviejų metų nepaskelbto, bet tikro karo zonose gyvenantys žmonės yra išsekę. Trūksta vaistų, insulino, vakcinų, operacijos yra atliekamos be nuskausminimo. Daugybė žmonių neteko namų, stokoja maisto, net geriamo vandens. Karas palietė 500 tūkst. vaikų, dalis jų nebelanko mokyklos, 7000 likę našlaičiais.

Didžiulių sunkumų akivaizdoje Ukrainos žmonės rodo išskirtinę tvirtybę. Religinės organizacijos šioje sunkioje situacijoje yra vienos iš sėkmingiausių pagalbos teikėjų. Ukrainos Caritas tiesiogiai padėjo daugiau nei 260 tūkst. žmonių, iš kurių 92 tūkst. buvo paremti pinigais būtiniausioms reikmėms, 70 tūkst. pasiekė pagalba iš Lietuvos, Lenkijos ir Vokietijos atsiųstais daiktais, 65 tūkst. sulaukė maisto, drabužių ir higienos reikmenų paketų, veikia 4600 perkeltų vaikų pagalbos centrų, 455 gyvenamiesiems būstams buvo įdėti langai ar atliktas būtiniausias remontas, kad juose vėl būtų galima gyventi.

Popiežius Pranciškus surinktas aukas paskirstyti Ukrainoje įgaliojo Popiežiškąją tarybą Cor Unum.  Taryba savo ruožtu pranešė, kad popiežius įnešė pradinę fondo sumą ir kad šie pinigai, kartu su surinktais balandžio 24-sios rinkliavoje bus skirti tūkstančiams nukentėjusios zonos gyventojų ir Ukrainos vidaus pabėgėliams. „Dėkoju iš anksto visiems, kurie dosniai aukos per rinkliavą Ukrainos žmonėms“, – sakė popiežius Pranciškus.