AKTUALIJOS

PELENŲ DIENOS PAMOKOS

Pelenų trečiadienis atveria gavėnios duris. Nors kalendoriuje šiemet ši diena yra gan vėlai, tačiau vis tiek mus užklumpa netikėtai. O! Ar tikrai jau Pelenų trečiadienis ir gavėnios pradžia?

Ši nuostaba yra daugiasluoksnė ir iš dalies kyla kaip reakcija į šventadienį, įsiterpiantį į kasdienybės šurmulį bei sumaištį. Nuolat skubančius ir užsiėmusius žmones Pelenų trečiadienis verčia stabtelti ir peržiūrėti savo gyvenimo situaciją: „Prisimink, dulkė esi ir į dulkę pavirsi.“

Kaktos patepimas pelenais pirmąją gavėnios dieną primena tikinčiajam, taip pat ir kiekvienam geros valios žmogui, kad jo gyvenimas šioje žemėje nėra amžinas. Toks priminimas kelia klausimų apie tai, kaip žmogus naudoja savąjį laiką, kokie yra jo prioritetai, ką jis nori nuveikti, kuo būti.

Pelenus puikiausiai galėtų palydėti ir tokie žodžiai: „Ką paliksi po savęs?“

Tad Pelenų dienos šventimas gali suteikti naują intenciją ir kryptį asmeniui, kuris atvira širdimi priima jos pamoką apie mirtingumą ir mūsų gyvenimo prasmę. Jei asmuo norėtų naujai sufokusuoti savo gyvenimą, tikriausiai pasirinktų nuosaikesnę gyvenimo formą: Kokio pamaldumo trūksta mano susitikime su Dievu? Kokios dorybės nyksta bendraujant su artimaisiais?

Kokie santykiai buvo ignoruojami šeimos ar draugų būryje? Kokią tarnystę užgožė perdėtas susitelkimas į save? Kokios tikėjimo sritys prarastos ar apleistos?

plačiau
Popiežiaus žinia Gavėniai. Dievas mums dovanoja savo Žodį ir kitą žmogų

„Gavėnia – tai nauja pradžia, tai kelias, vedantis į patikimą tikslą – Prisikėlimo Velykas, Kristaus pergalę prieš mirtį. Gavėnios metas tai garsiai skambantis kvietimas atsiversti: krikščionis kviečiamas sugrįžti visa širdimi pas Dievą, nesitenkinti vidutinišku gyvenimu, brandinti draugystę su Viešpačiu“. Šiais žodžiais prasideda popiežiaus Pranciškaus žinia šių metų Gavėnios proga. Vatikano spaudos salė popiežiaus dokumentą paskelbė antradienio vidudienį. Žinios tema: „Žodis yra dovana. Kitas žmogus yra dovana“. Popiežius Pranciškus joje komentuoja garsųjį Kristaus palyginimą apie Lozorių ir turtuolį (plg. Lk 16,19-31).

Palyginimo pradžioje pristatomi du pagrindiniai veikėjai. Vargšo aprašymas tikslesnis, pateikiama daugiau detalių. Jo padėtis beviltiška, jis guli prie turtuolio durų ir maitinasi trupiniais, kurie nukrenta nuo turtuolio stalo. Dar daugiau dramatizmo scenai suteikia vargšo vardas – Lozorius, kuri reiškia „Dievas padeda“. Jis nėra anonimiškas palyginimo veikėjas, bet turi labai konkrečius bruožus. Jis pristatomas kaip individas su konkrečia asmenine istorija. Turtuolis jo nepastebi, bet mums jis yra pažįstamas, artimas veidas.

„Lozorius mus moko, kad kitas žmogus mums yra dovana“, - rašo popiežius. Mūsų santykis su kitu žmogumi yra teisingas kai su dėkingumu pripažįstame jo vertę. Taip pat ir vargšas prie turčiaus durų yra ne kliūtis ar našta, bet yra kvietimas atsiversti ir keisti gyvenimą. Pirmas raginimas, kuriuo į mus kreipiasi šis palyginimas, tai raginimas atidaryti mūsų širdies duris kitam žmogui, nes kiekvienas žmogus yra dovana, kad ir kas ji būtų – mūsų kaimynas ar nepažįstamas vargšas. Gavėnia tai tinkamas metas atidaryti duris stokojančiajam ir atpažinti jame ar joje Kristaus veidą“.

plačiau
Popiežiaus katechezė. Jau matome naują dangų ir naują žemę

Tęsdamas katechezę apie krikščionišką viltį, trečiadienio bendrosios audiencijos dalyviams popiežius Pranciškus komentavo apaštalo šv. Pauliaus laiško romiečiams žodžius:

„Visa kūrinija iki šiol tebedūsauja ir tebesikankina. Ir ne tik ji, bet ir mes patys, kurie turime dvasios pradmenis, – ir mes dejuojame, laukdami įvaikinimo ir mūsų kūno atpirkimo. Tuo tarpu mes esame išgelbėti viltimi. Tačiau regima viltis nėra viltis. Jeigu kas mato, tai kam jam viltis? Bet jei turime viltį nematydami, tada laukiame ištvermingai. O ir Dvasia ateina pagalbon mūsų silpnumui. Mes juk nežinome, ko turėtume deramai melsti, todėl pati Dvasia užtaria mus neišsakomais atodūsiais” (Rom 8,22-26).

Popiežiaus katechezė

Dažnai esame gundomi manyti, kad kūrinija mums priklauso, kad yra mūsų nuosavybė, su kuria galime elgtis kaip mums patinka ir kad niekam neturime atsiskaityti. Tačiau ką tik girdėtoje laiško romiečiams ištraukoje apaštalas Paulius mums primena, kad kūrinija – tai Dievo mums duota nuostabi dovana. Per ją mes galime užmegzti ryšį su Juo ir galime atpažinti pėdsakus Jo meilės plano, kurio vyksme esame pašaukti kiekvieną dieną dalyvauti.

plačiau
Popiežius: Malda – galingas priešnuodis blogiui

Tryliktasis popiežiaus Pranciškus vizitas Romos vyskupijos parapijoje. Sekmadienį po pietų Šventasis Tėvas aplankė Romos miesto rytiniame pakrašty esančią Šv. Jėzaus Širdies Marijos Juozapos parapiją, kurią prieš 15 metų aplankė ir popiežius Jonas Paulius II.

Vienas susitikimų buvo skirtas parapijos vaikams. Vaikai Pranciškų klausė kaip tampama popiežiumi. Atsakydamas, Pranciškus aiškino, kad buvimas popiežiumi tai ne paties žmogaus pasirinkimas. Net ir labai norėdamas juo netaptum; nepadėtų nei jokios gudrybės, nei pinigai. Pats Viešpats išsirenka savo atstovą Bažnyčioje, o išrinktasis turi stengtis būti geras krikščionis, turi būti kitiems tėvas. Popiežius taip pat vaikams prisipažino, kad vaikystėje jis svajojo tapti mėsininku. Taip pat papasakojo apie jaunystėje išgyventą sunkią ligą. Visus sunkumus galima įveiktu su tikėjimu ir malda, kuri duoda drąsos, - sakė vaikams popiežius.

Lankydamasis parapijoje popiežius taip pat susitiko su jos senais žmonėmis, su ligoniais ir Caritas globotiniais. Aukodamas Mišias, homilijoje komentuodamas sekmadienio Evangeliją, popiežius kartojo Jėzaus kvietimą visada į blogį atsiliepti gerumu, su geranoriškumu ir dosnia meile gydyti nuodėmės paliktas žaizdas. Kelias į šventumą prasideda nuo atleidimo, nuo gero linkėjimo kiekvienam žmogui, taip pat ir tam, kuris mums gero nelinki ar mus skriaudžia.

„Malda yra priešnuodis neapykantai, karams, ypač tiems karams, kurie prasideda namuose, kurie prasideda mūsų miestų rajonuose, kurie prasideda šeimose... Pagalvokime kad ir apie tuos karus, kurie įsiplieskia tarp artimų žmonių dėl palikimo. Kiek dėl to nesantaikos, kiek neapykantos. Melskimės, kad viešpatautų ramybė tarp mūsų. O jei aš žinau, kad kas nors manęs nemyli, kad blogo man linki, už jį turiu ypatingai karštai melstis. Malda yra galinga; malda nugalį blogį; malda atneša taiką“, - sakė popiežius, sekmadienio pavakare lankydamasis Romos rytinio priemiesčio parapijoje. (Vatikano radijas)

Praėjo metai nuo pirmojo istorijoje popiežiaus ir Maskvos patriarcho susitikimo

Vasario 12 dieną sukako metai nuo Pranciškaus ir Maskvos bei visos Rusijos patriarcho Kirilo, didžiausios ortodoksų Bažnyčios vadovo, susitikimo Kubos sostinėje Havanoje, daugeliui didelio netikėtumo, apie kurį pranešta tik keletą dienų anksčiau. Tai buvo pirmasis istorijoje šių dviejų Bažnyčių aukščiausių ganytojų susitikimas. Apie jį daug kartų kalbėta ir ankstesnių popiežių pontifikatų metu, tačiau susitikimo galimybė būdavo vis atmetama dėl įvairių klausimų, dėl kurių nuomonės buvo skirtingos. Todėl labai svarbi ir Kuboje pasirašyta bendra deklaracija. Pabrėžtina, kad ji yra sielovadinė, išreiškianti būtinybę Bažnyčioms daugiau suartėti, o ne geopolitinė, kaip kartais buvo tvirtinama.  Popiežiaus ir patriarcho susitikimas buvo vienas iš reikšmingiausių ekumeninių įvykių katalikų Bažnyčios gyvenime praėjusių metų tėkmėje, panašiai kaip ir vizitas Lunde, kartu su protestantais minint Reformacijos sukaktį. (Vatikano radijas) 

Ar vergovė tikrai išnyko?

Vasario 8 d. minima Maldų prieš prekybą žmonėmis diena. Kviečiame skaityti Vilniaus arkivyskupijos „Carito“ atstovės Dalios Sakalauskaitės – Babravičės parengtą tekstą apie šiuolaikinę prekybą žmonėmis.

Penkiasdešimtmetis Povilas visą gyvenimą gyveno sėsliai ir gana ramiai, dirbo įvairiose gamyklose, su žmona augino vaikus, rūpinosi šeimos namais. „Auksarankis“ apie jį sakydavo žmonės, viską galėjo sutaisyti, išardyti, pakeisti. Vaikai užaugo, žmona anksti mirė, paskutinė darbovietė po krizės bankrutavo… ir nenoromis atklydo mintys apie tai, kaip dabar gyventi? Juk dar yra sveikatos, darbo patirties ir gabumų, noro padėti suaugusiems vaikams. Gal verta išbandyti darbą užsienyje?

Užsienyje Povilas nebuvo buvęs, kalbos nemokėjo, tačiau atsirado pažįstamas, kuris siūlė įsitraukti į verslą: atidaryti elektronikos detalių parduotuvę. Povilas galėtų ardyti sugedusius daiktus, buitinę techniką, geras detales parduoti, blogas priduoti į supirktuvę, kai ką taisyti ir taip verstis.

Nuvykus į Airiją paaiškėjo, kad Povilas ir gyvens ir dirbs tame pačiame garaže. Ant veido pro stogą varvėdavo vanduo, čiužinys buvo senas ir purvinas, naktimis po kūną laipiodavo tarakonai, bet jam tai nebuvo labai svarbu. Atrodė verta pakentėti ir pataupyti, kad daugiau užsidirbtų, daugiau liktų. Išeiti iš garažo nebūdavo kur, nemokant kalbos ir neturint su savimi pinigų nėra reikalo niekur eiti. Makaronų ir bulvių, kuriuos čia pat virdavosi, atveždavo kartą per savaitę lankantys „darbdaviai“.

plačiau
Pranciškus: kapitalizmą verskime bendrystės ekonomika

Fokoliarų judėjimas yra vienas iš tų, kurie stengiasi praktikuoti ekonomiką krikščioniškai. Iš tikėjimo išplaukia ir tam tikras būdas būti verslininku ar įmone. Šis tarptautinis katalikų judėjimas teorijoje ir praktikoje diegia tai, ką vadina „bendrystės ekonomika“. Tame dalyvaujantys fokoliarai  iš dešimčių valstybių, visų kontinentų, virš tūkstančio, vasario 4-ąją susitiko su popiežiumi Pranciškumi.

Šventasis Tėvas taip pat pasidalijo keliomis įžvalgomis apie tai, kas yra „bendrystės ekonomika“ ir kas nėra. Dabartinei kultūrai žodžiai „bendrystė“ ir „ekonomika“ dažnai yra nesusiję ar net prieštaringi. Tuo tarpu verslininkas fokoliaras, kaip prieš ketvirtį amžiaus paprašė judėjimo steigėja Chiara Lubich, turi būti „bendruomeniškumo veiksnys“. Ir tai reikalauja didelių pokyčių.

Įmonė, - sakė Pranciškus, - gali sugriauti bendrystę tarp asmenų, bet gali taip pat ją kurti ir skatinti. Savo gyvenimu parodote, kad ekonomika ir bendrystė yra gražesnės, kai eina kartu. Ne vien ekonomika gražesnė, bet ir bendrystė: dvasinė širdžių bendrystė tampa pilnesne, kai tampa ir gėrių, pelnų bei talentų bendryste.

Kankinystė ir tikėjimo liudijimas neatskiriami!

Gyvendami pokomunistinės demokratijos visuomenėje, kartais dar prisimename visai nesenus laikus, kai tikin­tieji buvo morališkai ir fiziškai persekiojami dėl savo įsitikinimų. Sovietų persekiojama Bažnyčia buvo vadi­nama katakombų Bažnyčia, taip primenant pirmųjų am­žių krikščionių persekiojimus, išugdžiusius Bažnyčiai būrius kankinių ir tikėjimo išpažinėjų. 1. MARTYRIUM – KANKINYSTĖ AR LIUDIJIMAS? Lietuvių kalba, kaip ir daugelis kitų modernių kalbų, turi du, atrodytų, nelabai susijusius žodžius – liudyti ir būti kankiniu – pažymėti vienam reiškiniui, kurį pir­mieji krikščionys nusakydavo vienu graikišku žodžiu – martyrion (liudijimas, įrodymas). Romos imperijoje pra­sidėję krikščionių persekiojimai leido graikų kalboje atsirasti naujadarui – martus, martas – nusakančiam žmogų, kuris krikščioniško tikėjimo brandumą paliudijo atiduodamas savo gyvybę. Patristinės literatūros tyrinė­tojai konstatuoja, kad Hermo „Ganytojas“ (apie II a. vi­durį) krikščionims kankiniams pažymėti dar vartoja graikišką terminą patontes, o šv. Polikarpo (69-155) kankinystės aprašyme pirmą kartą pavartotas termi­nas martus, reiškiantis kraujo liudytoją, krikščionių kankinį. Netrukus ši sąvoka persikėlė į lotynų kalbą. Antai Kazimiero Kuzavinio žodyne skaitome: „Martyr, martyrus – kankinys; martyrium – a) kankinio dalia, kančių kelias; b) kankinio kapas; c) kankiniui skirta bažnyčia“. Žodyno sudarytojas nepamiršta paminėti, jog tai vėlyvosios lotynų kalbos produktas, perimtas iš graikų kalbos. Pažymėtina, kad lotynizuodamasis šis žodis prarado pirminę reikšmę – būti liudytoju – ir įgavo kraštutinę (kankinystės) reikšmę, kuri graikiškajame žodyje galėjo būti tik nuspėjama. Iki pat XX a. lot. martyrium buvo vartojamas tik kalbant apie buvusius ar esamus Bažnyčios persekiojimus. Jau prieš Vatikano II Susirinkimą ir ypač po jo katalikų teologijoje įsitvirtino mokymas apie tris pagrindines Bažnyčios funkcijas – liturgia, martyria ir diakonia. Tiesa, kai kurie teologai priskaičiuoja ir ketvirtą funkciją – koinonia. Kadangi mūsų teologinėje literatūroje šios sąvokos mažai žino­mos, drįstu sulietuvinti martyrijos terminą ir kviečiu pažvelgti į jo ištakas Naujajame Testamente bei raidą teologijos istorijoje.

plačiau
Arkivysk. G. Grušas pamokslas: sveikai visuomenei...

Vienas globos namuose augęs berniukas, jau tapęs vyru, pasakojo istoriją, kad atmintyje jam vis iškyla vaizdas, kaip viena močiutė, gyvenusi tame pačiame miestelyje, kiekvieną kartą pamačiusi tą berniuką netoli savo namų, išnešdavo jam duonos riekę, storai apteptą uogiene. Globos namuose maisto buvo pakankamai, tačiau giliai atmintyje jam išliko tos duonos su uogiene skonis.

Ši močiutė, kurios vardo nežinome, buvo šviesos žiburys savo aplinkoje. Ar ji padarė ką nors ypatingo, nuveikė didingų darbų? Ne. Tačiau turime gerai įsiklausyti į šiandienos Evangelijos žodžius. Jėzus šiandien kalba mums: Jūs esate pasaulio šviesa. Jūs esate žemės druska. Šviesa ir druska yra mūsų kasdienio gyvenimo objektai. Mes taip prie jų pripratę, kad net nepastebime juos esant. Bet tik įsivaizduokime, kas nutiktų, jei mūsų namuose ilgam neliktų nei šviesos, nei druskos.

Lietuvoje, kuri yra mūsų namai, šiomis dienomis ypač stipriai pajutome, kad yra vietų, kur trūksta šviesos. Kažkas yra mušamas, tačiau niekas to nemato, reiškia, visa tai vyksta tamsoje. Kieno pareiga atnešti šviesą į tokias vietas, kur smurtas, skausmas, nepriteklius, meilės stygius? Jėzus sako: „Jūs – pasaulio šviesa.“ Argi ne mums tai sako?

Turiu savęs paklausti: ar aš esu šviesos šaltinis savo aplinkoje? Kai Jėzus sako „Jūs esate pasaulio šviesa“, Jis mūsų negiria, greičiau Jis mus kviečia, nurodo mūsų pašaukimą. Jėzus yra pasaulio šviesa, kuri apšviečia kiekvieną žmogų. Jis yra kaip saulė, kuri šviečia visai žemei. Mes negalime nušviesti visos žemės, tačiau galime ir privalome šviesti savo namuose, kaimynystėje ir aplinkoje. Ką reiškia būti šviesa? Šviesa padeda geriau matyti dalykus, atskirti, kas yra kas. Šviesa teikia saugumą. Galiausiai, šviesa neša džiaugsmą.

Jėzus taip pat sako: „Jūs esate žemės druska.“ Ką reiškia būti druska? Druska suteikia skonio maistui, tačiau dar svarbiau – ji padeda išlaikyti maistą, apsaugo jį nuo sugedimo.

plačiau
Pagrindinė dovana mirusiesiems – malda

„Ne glėbiai gyvų ir dirbtinių gėlių ar kalnai žvakių mirusiajam yra svarbiausia. Visų geriausia dovana jam yra malda. Tai turėtume prisiminti per Vėlines ir kaskart atėję prie kapo“, - pabrėžė Jo Ekscelencija vyskupas Linas Vodopjanovas, su skaitytojais sutikęs pasidalinti savo pamąstymais apie tikrąją Vėlinių prasmę.

Apsikeitimas malonėmis

„Nors abi pirmąsias lapkričio dienas krikščioniškasis pasaulis meldžiasi už mirusiuosius, tačiau tai yra skirtingos dienos ir skirtingos progos, - akcentavo Jo Ekscelencija. – Žmonės dažnai sumaišo šias progas ir lapkričio 1-ąją skuba į kapines pagerbti iškeliavusiųjų anapus. Iš tiesų lapkričio pirmąją minime Visus šventuosius - tuos, kurie per visą krikščionybės istoriją buvo mūsų tikėjimo švyturiai.

Dauguma jų už tai paaukojo net savo gyvybes, o po mirties buvo paskelbti šventaisiais. Ir šiandien jie ne tik gyvena amžinybėje su Dievu, bet ir užtaria mus, gyvuosius, prieš Dievą“, - kalbėjo vyskupas.

Kiekvieno krikščionio pašaukimas yra gyventi šventai ir ta kelionė prasideda čia, žemėje. Dėl to lapkričio 1-oji krikščionims yra ypatinga.

Lapkričio 2-ąją – Mirusiųjų atminimo arba Vėlinių dieną - prisimename iš anapus iškeliavusius brangius žmones, meldžiamės už juos, prašydami Dievo gailestingumo. „Nieko naujo, juk žinome, kad yra ne tik dangus, bet ir – skaistykla bei pragaras.

Todėl turime melsti Dievą ir prašyti, kad atleistų mirusiajam jo nuodėmes, kurios dar raizgo jį, ir leistų pakilti į dangų.

Vėlinių dieną maldoje anapusinis pasaulis vienijasi su žemiškuoju: gyvieji meldžiasi už mirusiuosius, o mirusieji maldauja Dievo pagalbos bei malonių gyviesiems. Šis slėpinys vyksta iš Dangiškojo Tėvo malonės, nes Jo jėga gali padaryti daugiau, negu mes prašome ar išmanome“, - mintį pratęsė L.Vodopjanovas.

plačiau
Kas yra Bažnyčia?
Visada, kai pradėdavau dėstyti tikybą, prašydavau mokinių nupiešti „Bažnyčią pagal jų supratimą“. Nors tai darydavau įvairiose klasėse, rezultatas būdavo tas pats: kiekvienas iš jų stengėsi nupiešti kuo gražesnį architektūrinį pastatą. Iš tikrųjų, šiuolaikiniam žmogui Bažnyčia dažniausiai asocijuojasi su pastatu, kur žmonės eina pasimelsti. Reikia skirti du dalykus: „Bažnyčia“ – iš didžiosios raidės ir „bažnyčia“ – iš mažosios raidės. Bažnyčia iš mažosios raidės tai tik pastatas, o Bažnyčia iš didžiosios raidės turi kur kas didesnę reikšmę. Deja, mes ne visada ją pastebim.
Šios dienos žmogus visiškai skirtingai supranta Bažnyčios reikšmę. Amerikoje karitatyvinės organizacijos labai dažnai organizuoja taip vadinamą „naudotų daiktų išpardavimą“. Visas šio išpardavimo pelnas yra skiriamas vargšams.
Vieno tokio išpardavimo metu prie įėjimo į salę, kur vyko ši akcija, susitiko dvi ponios. Viena iš jų jau norėjo išeiti iš salės, nes visas prekes jau apžiūrėjo, o kita ką tik atėjo. Atvykusi ponia paklausė: „Ar pastebėjai ką nors įdomaus?“ –„Neverta net laiko gaišinti apžiūrėjimui, nes visos prekės – tai viena krūva šiukšlių.“ – atsakė kita ponia. „Sekundėlę palauk manęs, aš tiktai akį užmesiu į visa tai ir tuoj sugrįšiu.“ – paprašė kita. Po keleto minučių sugrįžo pilna džiaugsmo, rodydama savo draugei seną apdulkėjusį kryžių. „Pasižiūrėk“ – sušuko – „tai neįtikėtina! Aš radau tikrą lobį! Šis kryžius yra iš sidabro, be to turi būti labai senas.“
Toji moteriškė nunešė tą kryžių į savo namus, nuvalė taip, kad jis iš tikrųjų atrodė nuostabiai,
ir pakabino jį savo miegamajame. Bet tai dar ne istorijos pabaiga. Vieną dieną tą moteriškę aplankė jos dukra su savo septynmečiu sūnumi. Po pietų, kai berniukas pradėjo žaisti, atsitiktinai įbėgo į močiutės miegamąjį. Netrukus iš ten išbėgo verkdamas. Močiutė ir motina sunerimo galvodamos, kad vaikui atsitiko kažkas negero. Pradėjo jį raminti ir klausti, kas atsitiko. Tada berniukas jas nuvedė į miegamąjį ir parodęs Kristų, kabantį ant kryžiaus, pasakė: „Verkiau todėl, nes man yra labai liūdna, kad aš negaliu jam padėti.“
Trys žmonės žiūrėjo į tą patį kryžių, bet kiekvienas iš jų matė ką kita. Pirmoji ponia praėjo šalia to kryžiaus ir visiškai jo nepastebėjo. Negana to, dar pasakė, kad viskas, kas yra salėje, yra šiukšlės. Antroji ponia pastebėjo to kryžiaus neįkainojamą vertę, bet kaip daikto. Ir tik septynmetis berniukas ant to kryžiaus pastebėjo Kristų ir norėjo jam padėti.
Tai, kas atsitiko šioje istorijoje, labai gerai pasiteisina gyvenime. Daugelis šiuolaikinių krikščionių Kristaus ir Bažnyčios atžvilgiu elgiasi taip, kaip ta pirmoji ponia. Bažnyčia ir jos mokymas neturi didesnės įtakos jų gyvenimui. Galbūt bijo, kad artimesnis Kristaus ir jo Bažnyčios pažinimas apribos jų gyvenimą, privers pakeisti gyvenimo stilių.
Taip pat nemažai krikščionių elgiasi taip, kaip antroji ponia. Savo gyvenime jie pastebi Kristų, bet ne visiškai, ne pilnai. Jiems Bažnyčia yra tas dalykas, kuriam jie dėkingi už tas gražias šventes: Kalėdas, eglutę ir pan. Tada jie du kartus per metus ateina į bažnyčią atšvęsti Kalėdas, Velykų naktį. Bažnyčia jiems yra kultūros palikimas. Nueiti į bažnyčią jiems yra lygiai tas pats, kaip nueiti į teatrą.
Ir galiausiai yra krikščionių, kurie yra panašūs į tą septynmetį berniuką, kuriam Kristus yra gyva ir reali asmenybė. Todėl stengiasi būti kuo arčiau jo. Jie ne tik tikisi Jo pagalbos, bet ir patys stengiasi jam padėti, statydami Jo karalystę jau čia, žemėje. Kitaip tariant, JIE PATYS identifikuoja save su BAŽNYČIA.
Būtent čia ir yra skirtumas tarp „bažnyčios“ iš mažosios raidės ir „Bažnyčios“ iš didžiosios raidės. Pirmu atveju tai yra negyvas pastatas, o antru atveju – gyvi žmonės.
kun. Antanas Saulaitis, SJ



www.vievioparapija.eu

Maloniai kviečiame Jus atvykti 2016 m. rugsėjo 25 d. į šv. Lino atlaidus ir lietuvių kultūros šventę Pelesosoje. 
Programa:
10.00 - Šv. Mišios (baltarusių kalba)
12.00 – Šv. Mišios (lietuvių kalba)
13.30 – Lietuvių kultūros šventės atidarymas Pelesos vidurinėje mokykloje lietuvių mokomąja kalba, sveikinimo žodis, svečių pasisakymai 
14.00 – koncertas 
15.00 – iškilmingi pietūs

2016 m. rugpjūčio 29 dieną Vilniuje, ligoninėje, mirė Vilniaus arkivyskupijos kunigas, Vilniaus Švč. Mergelės Marijos, Taikos Karalienės, (Naujosios Vilnios) parapijos vikaras Zbignev Mickevič. 


Zbignev Mickevič gimė 1973 m. kovo 4 d. Vilniuje. Tų pačių metų kovo 20 d. pakrikštytas Turgelių Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų bažnyčioje. Su visa šeima, kurioje jis buvo penktasis, jauniausias vaikas, nuolat lankydavo Turgelių bažnyčią, dalyvaudavo procesijose. Nuo šešerių metų pradėjo patarnauti per šv. Mišias. Būdamas 11 metų Zbignev patyrė sunkią netektį – mirė mama. 
Mokėsi Turgelių vidurinėje mokykloje, vėliau Vilniaus aukštesniojoje technikos mokykloje, kurią baigė 1992 metais. Dirbo Vilniaus tardymo izoliatoriuje-kalėjime vyresniuoju kontrolieriumi, vėliau – Vilniaus rajono Rudaminos 1-ojoje vidurinėje mokykloje darbų mokytoju.
Kai 1996 metais mirė tėvas, Zbignevą prislėgė vienatvė. Kadangi mėgo skaityti, iš parapijos bibliotekos skolindavosi knygas apie šventųjų gyvenimus ir Bažnyčios istoriją. Ypač susižavėjo šv. Pijaus iš Pietrelčinos gyvenimo ir šventumo pavyzdžiu. Subrendo apsisprendimas tapti kunigu. 
2001 metais Zbignev buvo priimtas į Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminariją. 2007 m. sausio 20 d. J. Em. kard. Audrys Juozas Bačkis jam suteikė diakono šventimus ir, užbaigusį studijas seminarijoje, paskyrė į Eišiškių Kristaus Žengimo į Dangų parapiją. 2008 m. balandžio 12 d. diakonas Zbignev kardinolo buvo pašventintas kunigu ir paskirtas vikaro tarnystei į Eišiškių parapiją. Tų pačių metų lapkričio 24 dieną paskirtas Vilniaus Švč. Mergelės Marijos, Taikos Karalienės, (Naujosios Vilnios) parapijos vikaru, kur darbavosi iki šiol. 
Kun. Zbignev buvo jautrios širdies, atidus kitų žmonių skausmui ir vargui, giliai pamaldus, nuoširdžiai darbavosi dėl Dievo Karalystės plitimo. Troško būti Dievo įrankiu, padedančiu žmonėms surasti kelią pas Jį. Stodamas į kunigų seminariją, jis rašė: „Savo širdyje turėti Dievą – tai yra didžiausia laimė. Dievas yra amžinas, ir mes, jei gyvensime pagal Dievo įsakymus, būsim amžinai laimingi. Geriau turėti čia, žemėje, ašarų pakalnę, o po mirties būti danguje su Dievu.“
Velionis bus pašarvotas rugpjūčio 30 d. Vilniaus Švč. Mergelės Marijos, Taikos Karalienės, (Naujosios Vilnios) parapijos bažnyčioje, kur rugpjūčio 30 d. 19 val. ir rugpjūčio 31 d. 10 val. bus aukojamos gedulingos šv. Mišios. Laidotuvių šv. Mišios bus aukojamos rugpjūčio 31 d. 12 val. Turgelių Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų bažnyčioje, po  jų velionio kūnas bus palaidotas Turgelių kapinėse. 
Tesuteikia gailestingasis Viešpats laimingą amžinybę šiam savo tarnui. 

2016 m. rugpjūčio 23 d. Vilniaus šv. Juozapo kunigų seminarijoje vyko stojamieji egzaminai.

 

2016 m. rugpjūčio 23 d. Vilniaus šv. Juozapo kunigų seminarijoje vyko stojamieji egzaminai. Prašymus pateikė septyni kandidatai. Priėmimo Komisijos sprendimu į propedeutinį kursą buvo priimti keturi asmenys, o į pirmąjį filosofijos kursą – trys nauji studentai.

Dėkokime Dievui už naujus pašaukimus ir melskime drąsos bei tvirto tikėjimo tiems, kurie atsiliepia į Viešpaties kvietimą.

MIRĖ KALTANĖNUOSE TARNAVĘS KUN. JERONIMAS PETRIKAS (KUN. JERONIMAS TARNAVO IR KALESNINKUOSE)

2016 m. liepos 14 d. vakare Ignalinos ligoninėje, eidamas 79-uosius metus, mirė Kaltanėnų parapijos klebonas kun. Jeronimas Petrikas.

Kun. J. Petrikas. Vilniaus arkivyskupijos archyvo nuotr.

Velionis gimė 1937 m. rugsėjo 12 d. Ukmergės apskrityje, Mažeikių kaime, Taujėnų parapijoje, tikinčioje šeimoje, kurioje užaugo kartu su dviem broliais. Su pagarba prisiminė savo tėvelį, talkinusį laisvės gynėjams.

1945–1949 m. mokėsi gimtojo kaimo pradžios mokykloje. Mokslus tęsė Taujėnų progimnazijoje, vėliau performuotoje į vidurinę mokyklą. Ją baigęs, 1956 m. įstojo į Vilniaus universiteto Filologijos fakultetą, kuriame trejus metus studijavo anglų kalbą. 1959 m. buvo paimtas į privalomą karinę tarnybą, kurią baigė po trejų metų. 1963 m. pradėjo dirbti Vilniaus skaičiavimo mašinų gamykloje. Nuo 1968 m. iki 1982 m. dirbo inžinieriumi Vilniaus Skaičiavimo mašinų Specialiame konstravimo biure.

1968–1972 metais mokėsi Vilniaus vakarinėje dailės mokykloje.

Atpažinęs pašaukimą kunigystei, Jeronimas Petrikas 1982 m. įstojo į Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją. Prieš tai tris kartus jo prašymas buvo atmestas.

1987 m. gegužės 31 d. Kauno arkikatedroje įšventintas kunigu. Darbavosi šiose parapijose: 1987 m. birželio 9 d. paskirtas Paberžės parapijos administratoriumi, kad pavaduotų susirgusį šios parapijos kleboną, 1987 m. rugsėjo 4 d. – Švenčionių parapijos vikaru ir Reškutėnų parapijos administratoriumi, 1988 m. birželio 14 d. – Pūškų parapijos klebonu, 1988 m. lapkričio 25 d. – Lavoriškių parapijos administratoriumi ir Kenos koplyčios rektoriumi, 1990 m. gegužės 18 d. – išleistas darbuotis į Gervėčių parapiją Baltarusijoje.

1996 m. liepos 2 d. kun. Jeronimas Petrikas sugrįžo darbuotis į Lietuvą ir buvo paskirtas Kalesninkų parapijos administratoriumi, 2000 m. spalio 5 d. – Reškutėnų parapijos klebonu, 2005 m. gegužės 31 d. – Kaltanėnų parapijos klebonu.

Gyveno kukliai ir paprastai, su šypsena pasitenkindamas tuo, ką turėjo. Mylėjo Dievą ir Tėvynę. 1993 metais rašė: „Pilietybę, kurios nieks negali atimti, turiu: esu Dievo Tautos narys ir Jos žemių pilietis. Prieš nieką, išskyrus Viešpatį, nesilenksiu. [...] Liksiu ištikimas laisvės siekiui, ir mirti noriu laisvu“.

Kun. Jeronimas Petrikas liepos 16 d. po pietų bus pašarvotas Kaltanėnų Švč. Mergelės Marijos Angeliškosios bažnyčioje. Laidotuvių šv. Mišios įvyks liepos 18 d., pirmadienį, 12 val. Velionis bus palaidotas Kaltanėnų bažnyčios šventoriuje.

Viešpaties pasišauktas šiais ypatingojo Jubiliejaus metais, teįžengia pro Gailestingumo vartus į amžinuosius namus danguje...

Vilniaus arkivyskupijos kurija

KARMELIO KALNO ŠVENČIAUSIOSIOS MERGELĖS MARIJOS ŠVENTĖ

Liepos 16-ąją Bažnyčios liturginis kalendorius mini Karmelio kalno Švenčiausiąją Mergelę Mariją, liaudies pamaldumo tradicijoje vadinamą Škaplierine. Ši šventė istoriškai susijusi su Palestinoje, ant Karmelio kalvos susibūrusia atsiskyrėlių bendruomene, davusia pradžią karmelitų ordinui ir su pirmiausia karmelitams būdingu atributu – škaplieriumi. Škaplierius yra karmelitų ypatingo pamaldumo Švenčiausiajai Mergelei Marijai ženklas - ant kaklo nešiojamas audeklo gabalėlis, sakramentalija. Ordino nariams škaplierius yra abito dalis.

Pasak padavimo, Karmelio kalno bendruomenės istorija siekianti pranašo Elijo laikus, tačiau iš tiesų jai pradžią davė į bendruomenę susibūrę krikščionys, kuriems regulą apie 1202 - 1209 metus parašė tuometinis Jeruzalės patriarchas Albertas. Pasibaigus kryžiaus žygiams ir žlugus Palestinoje veikusiai krikščionių valstybei, ir Karmelio kalno vienuoliams teko persikelti į Europą. 1247 metais popiežius Inocentas IV galutinai patvirtino karmelitų regulą. Neseniai karmelitai minėjo škaplieriaus 750 metines. Pasak tradicijos, 1251 metais apsireiškusi Mergelė Marija įteikė škaplierių Anglijos karmelitų vienuoliui Simonui Stockui. Dievo Motina jam pažadėjo, kad tie, kas nešios škaplierių, nepateks į pragarą, o škaplierius nuo šiol bus išgelbėjimo, pagalbos pavojuje simbolis. Dar labiau karmelitų ordino platinamą su škaplieriumi susijusią maldingą tradiciją sutvirtino popiežiaus Jono XXII 1322 metais paskelbta bulė, kurioje sakoma, kad visi, nešiojusieji škaplierių, patį pirmąjį šeštadienį po mirties bus išvaduoti iš skaistyklos.

Po dviejų šimtų veiklos metų, jau plačiai po Europą paplitęs karmelitų ordinas, buvo praplėstas ir papildytas: buvo įkurta klauzūroje gyvenančių seserų karmeličių atšaka ir vadinamasis trečiasis ordinas, tai yra pasaulietiškoji karmelitų ordino atšaka. Šis karmelitų ordino išplėtimas įvyko 1452 metų spalio 7 dieną popiežiaus Mikalojaus V bule “Cum Nulla”. Šešioliktojo amžiaus viduryje šv. Teresės Avilietės ir Šv. Kryžiaus Jono asketinio mokymo įtakoje karmelitų ordinas buvo reformuotas ir pasidalino į dvi pagrindines atšakas – senosios regulos karmelitus ir reformuotuosius (basuosius) karmelitus.

Karmelitai yra Kristaus liudytojai ir kontempliatyvu gyvenimu, ir apaštališka veikla tarp žmonių. Karmelitų šeima taip pat yra misionieriška šeima - daugelis brolių, seserų ir pasauliečių skelbia Evangeliją visame pasaulyje bei platina pamaldumą į Mariją, Karmelio kalno Karalienę.

Karmelitų ordinas davė Bažnyčiai tokius garsius šventuosius kaip jau minėtieji Teresė Avilietė ir Kryžiaus Jonas. Karmelitė buvo šventoji Kūdikėlio Jėzaus Teresėlė ir dvidešimtojo amžiaus garsi šventoji kankinė Šventojo Kryžiaus Teresė Benedikta Edita Stein.

Septynioliktajame amžiuje karmelitai pasiekė ir Lietuvą. Iki aštuonioliktojo amžiau vidurio Lietuvoje įsikūrė keletas karmelitų ir karmeličių, priklausančių ir senos regulos atšakai, ir basųjų karmelitų vienuolynų. Šiuo metu tėra tik vienas – Paštuvos seserų karmeličių vienuolynas, atkurtas 1994 metais.

Lietuvoje švenčiamos Devintinės - Kristaus Kūno ir Kraujo šventė

Sekmadienį katalikai Lietuvoje šventčia Devintines, Kristaus Kūno ir Kraujo šventę. Prisimenamas Didysis ketvirtadienis, kai savo mirties išvakarėse, paskutinį kartą vakarieniaudamas su apaštalais, Viešpats Jėzus įsteigė patį kilniausią sakramentą – Švenčiausiąją Eucharistiją (gr. „eucharisto“ – dėkojimas).

Paskutinė vakarienė buvo tikra liturginė Auka ir šv. Mišios yra Jėzaus kančios gyvas atminimas bei sudabartinimas. Švč. Kristaus Kūno ir Kraujo šventė dar vadinama Devintinėmis, Dievo Kūno švente, Žemaitijoje – Vainikais. Devintinės skiriamos Švč. Sakramentui garbinti, jų metu rengiamos iškilmingos procesijos. Į Katalikų Bažnyčios liturgiją šventė įvesta XIII amžiuje. Ji yra paskutinė iš kilnojamųjų kalendoriaus švenčių. Devintinių šventė paprastai švenčiama tarp gegužės 25 ir birželio 23 dienos. Dažniausiai Devintinės išpuola birželio mėnesį. Religinė šventės dalis skirta pagarbinti Švč. Sakramentui, paliktam žmonėms Eucharistijoje. 
Prisimenami Jėzaus Kristaus per paskutinę vakarienę prieš kančią apaštalams pasakyti žodžiai: „Jei nevalgysite žmogaus Sūnaus kūno ir negersite jo kraujo, neturėsite savyje gyvenimo. Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas turi amžinąjį gyvenimą, ir aš jį prikelsiu paskutinę dieną“.

Gegužės 4 – palaimintojo Mykolo Giedraičio diena

Videniškių ir Giedraičių parapijos jau daugelį metų gegužės 4-ąja mini garsųjį savo kraštietį palaimintąjį Mykolą Giedraitį, mirusį Krokuvoje 1585 metais ir ten palaidotą šv. Morkaus bažnyčioje. Simboliška, kad pamaldumas į palaimintąjį Mykolą Giedraitį Lietuvoje nauju būdu atsiskleidė gūdžiais sovietiniais religijos laisvės slopinimo laikais. 1985 metais gegužės 2 dieną Giedraičių bažnyčioje prie pal. Mykolo Giedraičio altoriaus surengtas iškilmingas palaimintojo mirties 500 metų jubiliejus.

Pogrindinė Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika Nr. 67 pranešime iš Giedraičių nurodė, kad minėjimas buvo (sovietinės valdžios) kiek įmanoma prislopintas: oficialiai švęsti jubiliejų buvo nepageidauta, tačiau į vainikais ir gėlėmis išpuoštą bažnyčią atėjo maldininkai, meldė palaimintąjį užtarti Lietuvą ir jos Bažnyčią, didelis būrys jaunimo iš įvairių miestų ir miestelių suklaupė prie bažnyčios durų ir melsdamiesi keliais ėjo iki palaimintojo Mykolo Giedraičio altoriaus, ant jo sudėjo gėles, sukalbėjo maldą į Mykolą Giedraitį, giedojo giesmes, kunigai sakė pamokslus, tikintieji platino palaimintojo paveiksliukus.

Reikšmingos maldoje išsakytos intencijos, kreipiantis į palaimintąjį Mykolą Giedraitį kaip į brolį, mokslo vyrą, ligonių gydytoją ir ateities pranašą, kad išprašytų tvirto ir veiklaus tikėjimo malonę, išmokytų pamilti nuolankumą, tikrosios išminties ieškoti Dieve, išgydytų paliegusias, netyrumo, girtavimo, neištikimybės ir kitokių ydų varginamas sielas, pažvelgtų į savo gimtąją kraštą ir išmelstų Lietuvai šviesią ir tikrai krikščionišką ateitį. Vienoje intencijoje įsakmiai prašyta, kad palaimintasis išprašytų Lietuvai daugiau šventųjų.

plačiau