AKTUALIJOS

Maldų už mirusiuosius aštuondienio tvarkaraštis Lapkričio 1-8 d. Kalesninkai


 

Lapkričio 1 d. VISI ŠVENTIEJI

 

10.00 šv. Mišios (LT)

12.00 šv. Mišios (PL)

15.00 šv. Mišios Matuizų kapinėse(LT/PL)

15.00 šv. Mišios Pelesos (Baltarusija) bažnyčioje (LT/BY)

18.00 Gedulinės Valandos (Vakarinė) ir šv. Mišios už visus mirusius

 

Lapkričio 1 diena Kalesninkų bažnyčioje nuo 08.00 v. iki 20.00 v. vyks Švenčiausiojo Sakramento adoracija.

 

Lapkričio 2 d. MIIRUSIŲJŲ PAMINĖJIMO DIENA (VĖLINĖS)

 

10.00 šv. Mišios (LT)

12.00 šv. Mišios (PL)

15.00 šv. Mišios Pelesos (Baltarusija) bažnyčioje (LT/BY)

18.00 Gedulinės Valandos (Vakarinė) ir šv. Mišios už mirusius

 

Lapkričio 3-5 d.

 

15.00 šv. Mišios Pelesos (Baltarusija) bažnyčioje (LT/BY)

18.00 Gedulinės Valandos (Vakarinė) ir šv. Mišios už mirusius

 

Lapkričio 6 d. SEKMADIENIS

 

10.00 šv. Mišios (LT)

12.00 šv. Mišios (PL)

15.00 šv. Mišios Pelesos (Baltarusija) bažnyčioje (LT/BY)

18.00 Gedulinės Valandos (Vakarinė) ir šv. Mišios už mirusius

 

Lapkričio 7-8 d.

 

15.00 šv. Mišios Pelesos (Baltarusija) bažnyčioje (LT/BY)

18.00 Gedulinės Valandos (Vakarinė) ir šv. Mišios už mirusius

 

Mirusiųjų vardus (paminėjimui šv. Mišiose) Jus galit užrašyti Kalesninkų arba Pelesos bažnyčių zakristijose, surašyti ant lapelio namuose ir atnešti į bažnyčias arba atsiusti elektroniniu paštu: elijasam@hotmail.com.   Jus galit atsiusti žinute su mirusiųjų vardais  Feisbuke (Elijas Markauskas) 

Pagrindinė dovana mirusiesiems – malda

„Ne glėbiai gyvų ir dirbtinių gėlių ar kalnai žvakių mirusiajam yra svarbiausia. Visų geriausia dovana jam yra malda. Tai turėtume prisiminti per Vėlines ir kaskart atėję prie kapo“, - pabrėžė Jo Ekscelencija vyskupas Linas Vodopjanovas, su skaitytojais sutikęs pasidalinti savo pamąstymais apie tikrąją Vėlinių prasmę.

Apsikeitimas malonėmis

„Nors abi pirmąsias lapkričio dienas krikščioniškasis pasaulis meldžiasi už mirusiuosius, tačiau tai yra skirtingos dienos ir skirtingos progos, - akcentavo Jo Ekscelencija. – Žmonės dažnai sumaišo šias progas ir lapkričio 1-ąją skuba į kapines pagerbti iškeliavusiųjų anapus. Iš tiesų lapkričio pirmąją minime Visus šventuosius - tuos, kurie per visą krikščionybės istoriją buvo mūsų tikėjimo švyturiai.

Dauguma jų už tai paaukojo net savo gyvybes, o po mirties buvo paskelbti šventaisiais. Ir šiandien jie ne tik gyvena amžinybėje su Dievu, bet ir užtaria mus, gyvuosius, prieš Dievą“, - kalbėjo vyskupas.

Kiekvieno krikščionio pašaukimas yra gyventi šventai ir ta kelionė prasideda čia, žemėje. Dėl to lapkričio 1-oji krikščionims yra ypatinga.

Lapkričio 2-ąją – Mirusiųjų atminimo arba Vėlinių dieną - prisimename iš anapus iškeliavusius brangius žmones, meldžiamės už juos, prašydami Dievo gailestingumo. „Nieko naujo, juk žinome, kad yra ne tik dangus, bet ir – skaistykla bei pragaras.

Todėl turime melsti Dievą ir prašyti, kad atleistų mirusiajam jo nuodėmes, kurios dar raizgo jį, ir leistų pakilti į dangų.

Vėlinių dieną maldoje anapusinis pasaulis vienijasi su žemiškuoju: gyvieji meldžiasi už mirusiuosius, o mirusieji maldauja Dievo pagalbos bei malonių gyviesiems. Šis slėpinys vyksta iš Dangiškojo Tėvo malonės, nes Jo jėga gali padaryti daugiau, negu mes prašome ar išmanome“, - mintį pratęsė L.Vodopjanovas.

plačiau
Kas yra Bažnyčia?
Visada, kai pradėdavau dėstyti tikybą, prašydavau mokinių nupiešti „Bažnyčią pagal jų supratimą“. Nors tai darydavau įvairiose klasėse, rezultatas būdavo tas pats: kiekvienas iš jų stengėsi nupiešti kuo gražesnį architektūrinį pastatą. Iš tikrųjų, šiuolaikiniam žmogui Bažnyčia dažniausiai asocijuojasi su pastatu, kur žmonės eina pasimelsti. Reikia skirti du dalykus: „Bažnyčia“ – iš didžiosios raidės ir „bažnyčia“ – iš mažosios raidės. Bažnyčia iš mažosios raidės tai tik pastatas, o Bažnyčia iš didžiosios raidės turi kur kas didesnę reikšmę. Deja, mes ne visada ją pastebim.
Šios dienos žmogus visiškai skirtingai supranta Bažnyčios reikšmę. Amerikoje karitatyvinės organizacijos labai dažnai organizuoja taip vadinamą „naudotų daiktų išpardavimą“. Visas šio išpardavimo pelnas yra skiriamas vargšams.
Vieno tokio išpardavimo metu prie įėjimo į salę, kur vyko ši akcija, susitiko dvi ponios. Viena iš jų jau norėjo išeiti iš salės, nes visas prekes jau apžiūrėjo, o kita ką tik atėjo. Atvykusi ponia paklausė: „Ar pastebėjai ką nors įdomaus?“ –„Neverta net laiko gaišinti apžiūrėjimui, nes visos prekės – tai viena krūva šiukšlių.“ – atsakė kita ponia. „Sekundėlę palauk manęs, aš tiktai akį užmesiu į visa tai ir tuoj sugrįšiu.“ – paprašė kita. Po keleto minučių sugrįžo pilna džiaugsmo, rodydama savo draugei seną apdulkėjusį kryžių. „Pasižiūrėk“ – sušuko – „tai neįtikėtina! Aš radau tikrą lobį! Šis kryžius yra iš sidabro, be to turi būti labai senas.“
Toji moteriškė nunešė tą kryžių į savo namus, nuvalė taip, kad jis iš tikrųjų atrodė nuostabiai,
ir pakabino jį savo miegamajame. Bet tai dar ne istorijos pabaiga. Vieną dieną tą moteriškę aplankė jos dukra su savo septynmečiu sūnumi. Po pietų, kai berniukas pradėjo žaisti, atsitiktinai įbėgo į močiutės miegamąjį. Netrukus iš ten išbėgo verkdamas. Močiutė ir motina sunerimo galvodamos, kad vaikui atsitiko kažkas negero. Pradėjo jį raminti ir klausti, kas atsitiko. Tada berniukas jas nuvedė į miegamąjį ir parodęs Kristų, kabantį ant kryžiaus, pasakė: „Verkiau todėl, nes man yra labai liūdna, kad aš negaliu jam padėti.“
Trys žmonės žiūrėjo į tą patį kryžių, bet kiekvienas iš jų matė ką kita. Pirmoji ponia praėjo šalia to kryžiaus ir visiškai jo nepastebėjo. Negana to, dar pasakė, kad viskas, kas yra salėje, yra šiukšlės. Antroji ponia pastebėjo to kryžiaus neįkainojamą vertę, bet kaip daikto. Ir tik septynmetis berniukas ant to kryžiaus pastebėjo Kristų ir norėjo jam padėti.
Tai, kas atsitiko šioje istorijoje, labai gerai pasiteisina gyvenime. Daugelis šiuolaikinių krikščionių Kristaus ir Bažnyčios atžvilgiu elgiasi taip, kaip ta pirmoji ponia. Bažnyčia ir jos mokymas neturi didesnės įtakos jų gyvenimui. Galbūt bijo, kad artimesnis Kristaus ir jo Bažnyčios pažinimas apribos jų gyvenimą, privers pakeisti gyvenimo stilių.
Taip pat nemažai krikščionių elgiasi taip, kaip antroji ponia. Savo gyvenime jie pastebi Kristų, bet ne visiškai, ne pilnai. Jiems Bažnyčia yra tas dalykas, kuriam jie dėkingi už tas gražias šventes: Kalėdas, eglutę ir pan. Tada jie du kartus per metus ateina į bažnyčią atšvęsti Kalėdas, Velykų naktį. Bažnyčia jiems yra kultūros palikimas. Nueiti į bažnyčią jiems yra lygiai tas pats, kaip nueiti į teatrą.
Ir galiausiai yra krikščionių, kurie yra panašūs į tą septynmetį berniuką, kuriam Kristus yra gyva ir reali asmenybė. Todėl stengiasi būti kuo arčiau jo. Jie ne tik tikisi Jo pagalbos, bet ir patys stengiasi jam padėti, statydami Jo karalystę jau čia, žemėje. Kitaip tariant, JIE PATYS identifikuoja save su BAŽNYČIA.
Būtent čia ir yra skirtumas tarp „bažnyčios“ iš mažosios raidės ir „Bažnyčios“ iš didžiosios raidės. Pirmu atveju tai yra negyvas pastatas, o antru atveju – gyvi žmonės.
kun. Antanas Saulaitis, SJ



www.vievioparapija.eu

Maloniai kviečiame Jus atvykti 2016 m. rugsėjo 25 d. į šv. Lino atlaidus ir lietuvių kultūros šventę Pelesosoje. 
Programa:
10.00 - Šv. Mišios (baltarusių kalba)
12.00 – Šv. Mišios (lietuvių kalba)
13.30 – Lietuvių kultūros šventės atidarymas Pelesos vidurinėje mokykloje lietuvių mokomąja kalba, sveikinimo žodis, svečių pasisakymai 
14.00 – koncertas 
15.00 – iškilmingi pietūs

2016 m. rugpjūčio 29 dieną Vilniuje, ligoninėje, mirė Vilniaus arkivyskupijos kunigas, Vilniaus Švč. Mergelės Marijos, Taikos Karalienės, (Naujosios Vilnios) parapijos vikaras Zbignev Mickevič. 


Zbignev Mickevič gimė 1973 m. kovo 4 d. Vilniuje. Tų pačių metų kovo 20 d. pakrikštytas Turgelių Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų bažnyčioje. Su visa šeima, kurioje jis buvo penktasis, jauniausias vaikas, nuolat lankydavo Turgelių bažnyčią, dalyvaudavo procesijose. Nuo šešerių metų pradėjo patarnauti per šv. Mišias. Būdamas 11 metų Zbignev patyrė sunkią netektį – mirė mama. 
Mokėsi Turgelių vidurinėje mokykloje, vėliau Vilniaus aukštesniojoje technikos mokykloje, kurią baigė 1992 metais. Dirbo Vilniaus tardymo izoliatoriuje-kalėjime vyresniuoju kontrolieriumi, vėliau – Vilniaus rajono Rudaminos 1-ojoje vidurinėje mokykloje darbų mokytoju.
Kai 1996 metais mirė tėvas, Zbignevą prislėgė vienatvė. Kadangi mėgo skaityti, iš parapijos bibliotekos skolindavosi knygas apie šventųjų gyvenimus ir Bažnyčios istoriją. Ypač susižavėjo šv. Pijaus iš Pietrelčinos gyvenimo ir šventumo pavyzdžiu. Subrendo apsisprendimas tapti kunigu. 
2001 metais Zbignev buvo priimtas į Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminariją. 2007 m. sausio 20 d. J. Em. kard. Audrys Juozas Bačkis jam suteikė diakono šventimus ir, užbaigusį studijas seminarijoje, paskyrė į Eišiškių Kristaus Žengimo į Dangų parapiją. 2008 m. balandžio 12 d. diakonas Zbignev kardinolo buvo pašventintas kunigu ir paskirtas vikaro tarnystei į Eišiškių parapiją. Tų pačių metų lapkričio 24 dieną paskirtas Vilniaus Švč. Mergelės Marijos, Taikos Karalienės, (Naujosios Vilnios) parapijos vikaru, kur darbavosi iki šiol. 
Kun. Zbignev buvo jautrios širdies, atidus kitų žmonių skausmui ir vargui, giliai pamaldus, nuoširdžiai darbavosi dėl Dievo Karalystės plitimo. Troško būti Dievo įrankiu, padedančiu žmonėms surasti kelią pas Jį. Stodamas į kunigų seminariją, jis rašė: „Savo širdyje turėti Dievą – tai yra didžiausia laimė. Dievas yra amžinas, ir mes, jei gyvensime pagal Dievo įsakymus, būsim amžinai laimingi. Geriau turėti čia, žemėje, ašarų pakalnę, o po mirties būti danguje su Dievu.“
Velionis bus pašarvotas rugpjūčio 30 d. Vilniaus Švč. Mergelės Marijos, Taikos Karalienės, (Naujosios Vilnios) parapijos bažnyčioje, kur rugpjūčio 30 d. 19 val. ir rugpjūčio 31 d. 10 val. bus aukojamos gedulingos šv. Mišios. Laidotuvių šv. Mišios bus aukojamos rugpjūčio 31 d. 12 val. Turgelių Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų bažnyčioje, po  jų velionio kūnas bus palaidotas Turgelių kapinėse. 
Tesuteikia gailestingasis Viešpats laimingą amžinybę šiam savo tarnui. 

2016 m. rugpjūčio 23 d. Vilniaus šv. Juozapo kunigų seminarijoje vyko stojamieji egzaminai.

 

2016 m. rugpjūčio 23 d. Vilniaus šv. Juozapo kunigų seminarijoje vyko stojamieji egzaminai. Prašymus pateikė septyni kandidatai. Priėmimo Komisijos sprendimu į propedeutinį kursą buvo priimti keturi asmenys, o į pirmąjį filosofijos kursą – trys nauji studentai.

Dėkokime Dievui už naujus pašaukimus ir melskime drąsos bei tvirto tikėjimo tiems, kurie atsiliepia į Viešpaties kvietimą.

MIRĖ KALTANĖNUOSE TARNAVĘS KUN. JERONIMAS PETRIKAS (KUN. JERONIMAS TARNAVO IR KALESNINKUOSE)

2016 m. liepos 14 d. vakare Ignalinos ligoninėje, eidamas 79-uosius metus, mirė Kaltanėnų parapijos klebonas kun. Jeronimas Petrikas.

Kun. J. Petrikas. Vilniaus arkivyskupijos archyvo nuotr.

Velionis gimė 1937 m. rugsėjo 12 d. Ukmergės apskrityje, Mažeikių kaime, Taujėnų parapijoje, tikinčioje šeimoje, kurioje užaugo kartu su dviem broliais. Su pagarba prisiminė savo tėvelį, talkinusį laisvės gynėjams.

1945–1949 m. mokėsi gimtojo kaimo pradžios mokykloje. Mokslus tęsė Taujėnų progimnazijoje, vėliau performuotoje į vidurinę mokyklą. Ją baigęs, 1956 m. įstojo į Vilniaus universiteto Filologijos fakultetą, kuriame trejus metus studijavo anglų kalbą. 1959 m. buvo paimtas į privalomą karinę tarnybą, kurią baigė po trejų metų. 1963 m. pradėjo dirbti Vilniaus skaičiavimo mašinų gamykloje. Nuo 1968 m. iki 1982 m. dirbo inžinieriumi Vilniaus Skaičiavimo mašinų Specialiame konstravimo biure.

1968–1972 metais mokėsi Vilniaus vakarinėje dailės mokykloje.

Atpažinęs pašaukimą kunigystei, Jeronimas Petrikas 1982 m. įstojo į Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją. Prieš tai tris kartus jo prašymas buvo atmestas.

1987 m. gegužės 31 d. Kauno arkikatedroje įšventintas kunigu. Darbavosi šiose parapijose: 1987 m. birželio 9 d. paskirtas Paberžės parapijos administratoriumi, kad pavaduotų susirgusį šios parapijos kleboną, 1987 m. rugsėjo 4 d. – Švenčionių parapijos vikaru ir Reškutėnų parapijos administratoriumi, 1988 m. birželio 14 d. – Pūškų parapijos klebonu, 1988 m. lapkričio 25 d. – Lavoriškių parapijos administratoriumi ir Kenos koplyčios rektoriumi, 1990 m. gegužės 18 d. – išleistas darbuotis į Gervėčių parapiją Baltarusijoje.

1996 m. liepos 2 d. kun. Jeronimas Petrikas sugrįžo darbuotis į Lietuvą ir buvo paskirtas Kalesninkų parapijos administratoriumi, 2000 m. spalio 5 d. – Reškutėnų parapijos klebonu, 2005 m. gegužės 31 d. – Kaltanėnų parapijos klebonu.

Gyveno kukliai ir paprastai, su šypsena pasitenkindamas tuo, ką turėjo. Mylėjo Dievą ir Tėvynę. 1993 metais rašė: „Pilietybę, kurios nieks negali atimti, turiu: esu Dievo Tautos narys ir Jos žemių pilietis. Prieš nieką, išskyrus Viešpatį, nesilenksiu. [...] Liksiu ištikimas laisvės siekiui, ir mirti noriu laisvu“.

Kun. Jeronimas Petrikas liepos 16 d. po pietų bus pašarvotas Kaltanėnų Švč. Mergelės Marijos Angeliškosios bažnyčioje. Laidotuvių šv. Mišios įvyks liepos 18 d., pirmadienį, 12 val. Velionis bus palaidotas Kaltanėnų bažnyčios šventoriuje.

Viešpaties pasišauktas šiais ypatingojo Jubiliejaus metais, teįžengia pro Gailestingumo vartus į amžinuosius namus danguje...

Vilniaus arkivyskupijos kurija

KARMELIO KALNO ŠVENČIAUSIOSIOS MERGELĖS MARIJOS ŠVENTĖ

Liepos 16-ąją Bažnyčios liturginis kalendorius mini Karmelio kalno Švenčiausiąją Mergelę Mariją, liaudies pamaldumo tradicijoje vadinamą Škaplierine. Ši šventė istoriškai susijusi su Palestinoje, ant Karmelio kalvos susibūrusia atsiskyrėlių bendruomene, davusia pradžią karmelitų ordinui ir su pirmiausia karmelitams būdingu atributu – škaplieriumi. Škaplierius yra karmelitų ypatingo pamaldumo Švenčiausiajai Mergelei Marijai ženklas - ant kaklo nešiojamas audeklo gabalėlis, sakramentalija. Ordino nariams škaplierius yra abito dalis.

Pasak padavimo, Karmelio kalno bendruomenės istorija siekianti pranašo Elijo laikus, tačiau iš tiesų jai pradžią davė į bendruomenę susibūrę krikščionys, kuriems regulą apie 1202 - 1209 metus parašė tuometinis Jeruzalės patriarchas Albertas. Pasibaigus kryžiaus žygiams ir žlugus Palestinoje veikusiai krikščionių valstybei, ir Karmelio kalno vienuoliams teko persikelti į Europą. 1247 metais popiežius Inocentas IV galutinai patvirtino karmelitų regulą. Neseniai karmelitai minėjo škaplieriaus 750 metines. Pasak tradicijos, 1251 metais apsireiškusi Mergelė Marija įteikė škaplierių Anglijos karmelitų vienuoliui Simonui Stockui. Dievo Motina jam pažadėjo, kad tie, kas nešios škaplierių, nepateks į pragarą, o škaplierius nuo šiol bus išgelbėjimo, pagalbos pavojuje simbolis. Dar labiau karmelitų ordino platinamą su škaplieriumi susijusią maldingą tradiciją sutvirtino popiežiaus Jono XXII 1322 metais paskelbta bulė, kurioje sakoma, kad visi, nešiojusieji škaplierių, patį pirmąjį šeštadienį po mirties bus išvaduoti iš skaistyklos.

Po dviejų šimtų veiklos metų, jau plačiai po Europą paplitęs karmelitų ordinas, buvo praplėstas ir papildytas: buvo įkurta klauzūroje gyvenančių seserų karmeličių atšaka ir vadinamasis trečiasis ordinas, tai yra pasaulietiškoji karmelitų ordino atšaka. Šis karmelitų ordino išplėtimas įvyko 1452 metų spalio 7 dieną popiežiaus Mikalojaus V bule “Cum Nulla”. Šešioliktojo amžiaus viduryje šv. Teresės Avilietės ir Šv. Kryžiaus Jono asketinio mokymo įtakoje karmelitų ordinas buvo reformuotas ir pasidalino į dvi pagrindines atšakas – senosios regulos karmelitus ir reformuotuosius (basuosius) karmelitus.

Karmelitai yra Kristaus liudytojai ir kontempliatyvu gyvenimu, ir apaštališka veikla tarp žmonių. Karmelitų šeima taip pat yra misionieriška šeima - daugelis brolių, seserų ir pasauliečių skelbia Evangeliją visame pasaulyje bei platina pamaldumą į Mariją, Karmelio kalno Karalienę.

Karmelitų ordinas davė Bažnyčiai tokius garsius šventuosius kaip jau minėtieji Teresė Avilietė ir Kryžiaus Jonas. Karmelitė buvo šventoji Kūdikėlio Jėzaus Teresėlė ir dvidešimtojo amžiaus garsi šventoji kankinė Šventojo Kryžiaus Teresė Benedikta Edita Stein.

Septynioliktajame amžiuje karmelitai pasiekė ir Lietuvą. Iki aštuonioliktojo amžiau vidurio Lietuvoje įsikūrė keletas karmelitų ir karmeličių, priklausančių ir senos regulos atšakai, ir basųjų karmelitų vienuolynų. Šiuo metu tėra tik vienas – Paštuvos seserų karmeličių vienuolynas, atkurtas 1994 metais.

Lietuvoje švenčiamos Devintinės - Kristaus Kūno ir Kraujo šventė

Sekmadienį katalikai Lietuvoje šventčia Devintines, Kristaus Kūno ir Kraujo šventę. Prisimenamas Didysis ketvirtadienis, kai savo mirties išvakarėse, paskutinį kartą vakarieniaudamas su apaštalais, Viešpats Jėzus įsteigė patį kilniausią sakramentą – Švenčiausiąją Eucharistiją (gr. „eucharisto“ – dėkojimas).

Paskutinė vakarienė buvo tikra liturginė Auka ir šv. Mišios yra Jėzaus kančios gyvas atminimas bei sudabartinimas. Švč. Kristaus Kūno ir Kraujo šventė dar vadinama Devintinėmis, Dievo Kūno švente, Žemaitijoje – Vainikais. Devintinės skiriamos Švč. Sakramentui garbinti, jų metu rengiamos iškilmingos procesijos. Į Katalikų Bažnyčios liturgiją šventė įvesta XIII amžiuje. Ji yra paskutinė iš kilnojamųjų kalendoriaus švenčių. Devintinių šventė paprastai švenčiama tarp gegužės 25 ir birželio 23 dienos. Dažniausiai Devintinės išpuola birželio mėnesį. Religinė šventės dalis skirta pagarbinti Švč. Sakramentui, paliktam žmonėms Eucharistijoje. 
Prisimenami Jėzaus Kristaus per paskutinę vakarienę prieš kančią apaštalams pasakyti žodžiai: „Jei nevalgysite žmogaus Sūnaus kūno ir negersite jo kraujo, neturėsite savyje gyvenimo. Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas turi amžinąjį gyvenimą, ir aš jį prikelsiu paskutinę dieną“.

Gegužės 4 – palaimintojo Mykolo Giedraičio diena

Videniškių ir Giedraičių parapijos jau daugelį metų gegužės 4-ąja mini garsųjį savo kraštietį palaimintąjį Mykolą Giedraitį, mirusį Krokuvoje 1585 metais ir ten palaidotą šv. Morkaus bažnyčioje. Simboliška, kad pamaldumas į palaimintąjį Mykolą Giedraitį Lietuvoje nauju būdu atsiskleidė gūdžiais sovietiniais religijos laisvės slopinimo laikais. 1985 metais gegužės 2 dieną Giedraičių bažnyčioje prie pal. Mykolo Giedraičio altoriaus surengtas iškilmingas palaimintojo mirties 500 metų jubiliejus.

Pogrindinė Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika Nr. 67 pranešime iš Giedraičių nurodė, kad minėjimas buvo (sovietinės valdžios) kiek įmanoma prislopintas: oficialiai švęsti jubiliejų buvo nepageidauta, tačiau į vainikais ir gėlėmis išpuoštą bažnyčią atėjo maldininkai, meldė palaimintąjį užtarti Lietuvą ir jos Bažnyčią, didelis būrys jaunimo iš įvairių miestų ir miestelių suklaupė prie bažnyčios durų ir melsdamiesi keliais ėjo iki palaimintojo Mykolo Giedraičio altoriaus, ant jo sudėjo gėles, sukalbėjo maldą į Mykolą Giedraitį, giedojo giesmes, kunigai sakė pamokslus, tikintieji platino palaimintojo paveiksliukus.

Reikšmingos maldoje išsakytos intencijos, kreipiantis į palaimintąjį Mykolą Giedraitį kaip į brolį, mokslo vyrą, ligonių gydytoją ir ateities pranašą, kad išprašytų tvirto ir veiklaus tikėjimo malonę, išmokytų pamilti nuolankumą, tikrosios išminties ieškoti Dieve, išgydytų paliegusias, netyrumo, girtavimo, neištikimybės ir kitokių ydų varginamas sielas, pažvelgtų į savo gimtąją kraštą ir išmelstų Lietuvai šviesią ir tikrai krikščionišką ateitį. Vienoje intencijoje įsakmiai prašyta, kad palaimintasis išprašytų Lietuvai daugiau šventųjų.

plačiau
Savivaldybės dovana Kalesninkų sportininkams

Kalesninkų Jono Pauliaus II jaunimo sporto klubas aktyviai dalyvauja rajono ir šalies varžybose, deramai atstovauja rajonui užsienyje. Siekiant padėkoti jiems už pasiekimus Šalčininkų rajono savivaldybės iniciatyva buvo organizuotas susitikimas, kurio metu ir įteiktos dovanos sportininkams.


Balandžio 29 d. į susitikimą su Kalesninkų sportininkais atvyko Šalčininkų rajono mero pavaduotoja Jadvyga Sinkevič ir Šalčininkų rajono savivaldybės administracijos Švietimo ir sporto skyriaus vedėjos pavaduotojas sportui Valerij Kočan. Susitikime dalyvavo Kalesninkų seniūnijos seniūnė Danuta Vilbik, Kalesninkų klebonas Elijus Anatolijus Markauskas. 

- Kalesninkų jaunimas aktyviai dalyvauja rajoninėse tinklinio varžybose ir yra ne vienų varžybų prizininkai ir nugalėtojai. 2013 metais komanda tapo Tarptautinio tinklinio turnyro nugalėtojais Čekijoje, 2015 m. - Šalčininkų rajono mero taurės laimėtojai, 2016 m. - parapinių rajono žaidynių nugalėtojai. Dėkojame Jūsų komandai už entuziazmą ir aktyvumą, už sveikos gyvensenos ir sporto propagavimą, - kalbėjo Valerij Kočan. 

Mero pavaduotoja Jadviga Sinkevič Savivaldybės mero Zdzislavo Palevičiaus vardu įteikė komandos kapitonui Kšyštofui Bogdanovičiui naują sportinę aprangą ir palinkėjo gražių pergalių ir aukštų sportinių pasiekimų. 

Kalesninkų Jono Pauliaus II jaunimo sporto klubas buvo įsteigtas 2013 metais. Klubo steigėjas, pirmininkas ir globėjas – Kalesninkų parapijos klebonas Elijus Anatolijus Markauskas. 

Šalčininkų rajono savivaldybė, siekdama paskatinti rajono sportininkus, ne kartą rėmė komandas, dovanojo sportinę aprangą: 2015 m. tokios dovanos buvo įteiktos Butrimonių ir Turgelių jaunimo komandoms.

 

www.salcininkai.lt

NUSIDĖJĖLIO MALDA VIRGINIJA ADOMONYTĖ

Ištariu: „Viešpatie“, – ir nutylu. Suvokta kaltė. Nusidėjėlio kreipimasis į Viešpatį visada yra su viltimi. Toje nuščiuvusioje tyloje suklumpu maldai, kad pajėgčiau prisipažinti nuodėmes. Kokį kelią aš, kaip nusidėjėlė, turėjau nueiti iki maldos? Kokį kelią Dievas turėjo nueiti, kol suminkštino mano širdį išpažinti nuodėmes. Dievas pirmas man išpažino savo gailestį. Jis pirmas mane apkabino ir pirmas išgirdo mano maldą, kol ji dar buvo mano mintyje, kol jos dar nedrįsau ištarti. Viešpats jau tada girdėjo mano troškimą prisikelti, troškimą malda kreiptis į Jį. Malda mane atvedė prie Dievo gailestingumo.

 

Ar nuodėmių našta mane kviečia melstis? Ne visai. Tikėjimas, kad Dievas mane supranta, kad girdi mane, kai nebegirdžiu pati savęs, kai laukia, kada nebėra kam laukti, tada mano maldos žodis tampa vienintele viltimi. Malda pasakau, kad grįžtu. Dieve, grįžtu pas Tave, nes po ilgų ieškojimų radau tik rūko pavidalo iliuziją. Iki Tavęs, Dieve, gyvenau tikrovėje, kuri turi pabaigą. Bet ryžausi ateiti pas Dievą, kad išgirsčiau iš Jo, jog nuodėmė turi pabaigą, ir visas nuodėmės pasaulis sužlugs, jeigu atsigręšiu į Dievo gailestingumą.

Pirmas mano maldos žodis – Viešpatie, nenoriu nusidėti, esu tik silpna, todėl ateinu pas Tave, kad mane išgelbėtumei. Ateinu pas tave, Viešpatie, – tariu, ir Dievui to pakanka. Malda pirmas žingsnis, kad nusisukau nuo nuodėmės. Gal neverta keipti dėmesio į nuodėmę, nes ne tiek svarbu nusigręžti nuo nuodėmės, kiek svarbu atsigręžti į Dievą. Atsigręžusi į Dievą, aš savaime nusisuku nuo nuodėmės. Dievo veidas prieš mane – išryškina nuodėmę kaip blogį. Nuodėmė sunaikinama, kai ją pripažįstu, gailiuosi, atsisakau. Tada mane aplanko Dievo malonė, ir jau malda aš galiu dėkoti.

plačiau
JT BŪSTINĖJE NIUJORKE VYKSTA KONFERENCIJA APIE KRIKŠČIONIŲ PERSEKIOJIMĄ

Šventojo Sosto diplomatinė misija JTO, kuriai vadovauja arkivyskupas Bernardito Auza, kartu su kitais partneriais surengė balandžio 28 – 30 dienomis vykstančią tarptautinę konferenciją, kurios tikslas dar kartą atkreipti dėmesį į tą žmogaus teisę, kuria yra religijos laisvė ir jos pažeidimus, kurie kai kuriuose regionuose pasiekė tokią apimtį ir sunkumą, kad pradėti vadinti nusikaltimais prieš žmoniją ar net genocidu. Pirmiausia galvoje iškyla krikščionių ir kitų religinių mažumų persekiojimas Artimuosiuose Rytuose, bet ne vien.

 

Konferencija vyksta JTO būstinėje Niujorke, joje dalyvauja, kalba ar liudija įvairių patirčių ir kompetencijų pranešėjai: politikai, žmogaus teisių aktyvistai, akademinio pasaulio atstovai, savo kūnu persekiojimus patyrę asmenys, religiniai lyderiai, kalbantys už savo bendruomenes.

Tarp politikų yra švedas Lars Adaktusson, kuris nemažai prisidėjo prie šių metų vasario 4 dienos Europarlamento rezoliucijos apie „sisteminį religinių mažumų naikinimą“, kurį vykdo teroristinė islamistinė ISIS grupuotė. Rezoliucijoje išreiškiama nuomonė, kad ISIS vykdomi nusikaltimai turi būti prilyginti karo nusikaltimams, nusikaltimams prieš žmoniją ir genocidui. Toks ISIS nusikaltimų klasifikavimas sudaro prielaidas remtis tarptautiniais susitarimais, kurie apeliuoja į valstybių pareigą įsikišti ir stabdyti genocidinius veiksmus. Galima pridurti, kad „genocido“ terminas, kalbant apie krikščionių situaciją Artimuosiuose Rytuose, yra panaudotas oficialiuose Europos Tarybos, JAV kongreso ir britų parlamento nutarimuose.

Kitas patyręs politikas yra Nassir Al-Nasser, buvęs JT generalinės asamblėjos pirmininkas, šiuo metu JT „Civilizacijų aljanso“ iniciatyvos pirmininkas.   

plačiau
Sveikinimas Lenkijos Krikšto Jubiliejaus proga

Balandžio 14 d. Lietuvos Vyskupų Konferencijos pirmininkas arkivyskupas Gintaras Grušas ir kiti Lietuvos vyskupai dalyvavo Lenkijos Vyskupų Konferencijos iškilmingame plenariniame posėdyje, skirtame 1050 metų Lenkijos krikšto jubiliejui. Lietuvos vyskupų ir visos Lietuvos Katalikų Bažnyčios vardu arkivyskupas G. Grušas sveikino jubiliejų švenčiančią Lenkijos Katalikų Bažnyčią. Pateikiame sveikinimo tekstą.

 

Jo  Ekscelencijai 
Lenkijos Vyskupų Konferencijos Pirmininkui 
Poznanės Arkivyskupui Metropolitui Stanisław Gądecki

Jo Ekscelencijai 
Lenkijos Primui
Gniezno Arkivyskupui Metropolitui Wojciech Polak

 

Jūsų Eminencijos kardinolai, Jūsų Ekscelencijos vyskupai, mieli broliai kunigai, vienuoliai ir seserys vienuolės, brangūs broliai ir seserys Kristuje,

Nuoširdžiai sveikiname Jus, švenčiančius Lenkijos Krikšto 1050 metų Jubiliejų. Mums, kaimyninio krašto Lietuvos Katalikų Bažnyčios vyskupams, yra didelė garbė ir džiaugsmas būti kartu su jumis, perduoti Lietuvos katalikų sveikinimą ir drauge švęsti šią didžią tikėjimo šventę.

Kunigaikščio Mieško I Krikštas 966 metais atvėrė kelią visai Jūsų Tautai priimti Kristaus Gerąją Naujieną ir įsijungti į krikščioniškos Europos tautų šeimą. Tapusi krikščioniška,  Lenkija ne tik padėjo tvirtą pamatą savo valstybingumui, sukūrė prielaidas suklestėti kultūrai, bet įsišaknijusi krikščioniškajame tikėjime įnešė svarų ir reikšmingą indėlį į Europos, o kartu ir visos Bažnyčios gyvenimą.

Krikščioniškasis tikėjimas daugybei Jūsų tautos žmonių buvo ir yra Prisikėlusio Kristaus dovana, atverianti visą žmogaus gyvenimą amžinam meilės santykiui su Triasmeniu Dievu. Šis santykis visuomet lieka viltingu pagrindu kurti Evangelijos dvasia persunktus žmonių tarpusavio santykius, visuomenės gyvenimą, kultūrą ir tikrąją pažangą.

Daugybė tėvų ir motinų, gyvai persiėmę Kristaus Evangelija, savo vaikams perdavė tikėjimo patirtį, pavyzdžiu mokė mylėti Dievą ir artimą, branginti savo Tėvynę, puoselėti krikščionišką kultūrą. Per visą daugiau kaip tūkstantmetę istoriją, Evangelija subrandino daugybę švento gyvenimo žmonių. Ypač tai liudija Bažnyčios oficialiai pripažinti šventieji, taip brangūs savo gyvenimo pavyzdžiu ir Jus globojantys malda. Tai šv. Adalbertas Vaitiekus ir šv. vyskupas kankinys Stanislovas, šv. Stanislovas Kostka ir šv. kunigas Maksimilijonas Kolbė,  šv. Faustina Kovalska ir taip mylimas popiežius šv. Jonas Paulius II.

plačiau
Apdovanoti gyvybės kultūros puoselėtojai

Sekmadienį, balandžio 24 dieną, Lietuvos mokslų akademijoje įvyko Gyvybės apdovanojimai, skirti pagerbti labiausiai prie gyvybės kultūros puoselėjimo prisidėjusius žmones, iniciatyvas ar organizacijas. Apdovanojimai kasmet įteikiami Pasaulinę gyvybės dieną, kuri Lietuvoje minima nuo 1998 m.

Gyvybės apdovanojimų, kuriuos kasmet organizuoja žurnalas „Ateitis“, portalas „Bernardinai.lt“ ir Marijos radijas, tikslas – pastebėti gyvenimą ir viltį teikiančius žmones, papasakoti apie jų iniciatyvas, pasidalinti šviesiais, viltingais darbais su visuomene ir priminti, kad kiekvienas žmogus yra vertybė.

Šventinio renginio metu įteiktos aštuonios nominacijos, kurių laimėtojus buvo patikėta išrinkti autoritetingai, iš organizatorių, praėjusių metų laimėtojų ir mokslininkų sudarytai komisijai.

Už šeimos stiprinimą apdovanotas VšĮ „Šeimų universitetas“, kurio veikla yra orientuota į šeimos puoselėjimą, sutuoktinių tarpusavio santykių stiprinimą, atskleidžiant santuokos grožį ir prasmę.

Už gyvybei palankų verslą apdovanota UAB „Plungės baldai“ ir jos vadovas Kęstutis Buividas. Įmonė ne tik siekia pelno, įdarbina žmones ir kuria darbo vietas, tačiau aktyviai dalyvauja socialinėje veikloje.

Už profesinį pasiryžimą puoselėti gyvybės kultūrą pagerbta gydytoja akušerė-ginekologė dr. Daiva Bartkevičienė, kuri yra pasakiusi, kad tos pačios rankos, kurios priima gyvybę, negali jos žudyti. Ši gydytoja griežtai pasisako prieš abortų darymą ir nuo jo yra atkalbėjusi ne vieną moterį. Tai – tvirtas profesionalios ir vertybiškai tvirtos daktarės apsisprendimas, kuris profesiniame kelyje šiandien kartais gali būti ir nepatogi kliūtis.

Už pagalbą suabejojusiems gyvenimo prasmingumu apdovanota organizacija „Artimiems“. Organizuodama savitarpio pagalbos grupes didžiuosiuose Lietuvos miestuose, teikia emocinę pagalbą nusižudžiusiųjų artimiesiems, kurie dažnai, praradę artimą žmogų, atsiduria išbandymų reikalaujančiose gyvenimo kryžkelėse.

plačiau
Sutvirtinamųjų jubiliejus Vilniuje

Sekmadienį, balandžio 24 d., Vilniuje vyko Sutvirtinamųjų jubiliejus. Popiežius Pranciškus pakvietė jaunuolius visame pasaulyje kartu paminėti Gailestingumo jubiliejų. Šią dieną daugiau nei penki šimtai Vilniaus arkivyskupijos sutvirtinamųjų pradėjo piligrimine kelione nuo Aušros Vartų Dievo Gailestingumo Motinos šventovės link Arkikatedros bazilikos, aplankydami Dievo Gailestingumo šventovę.

Pirmiausia į jaunuosius maldininkus kreipėsi vyskupas Arūnas Poniškaitis, pabrėžęs Gailestingumo durų prasmę ir Šventosios Dvasios veikimą žmoguje. Jis sakė: „Kai artinamės prie Dievo, tampame labiau panašūs į Jį. Mūsų širdis tampa platesnė, pajėgi labiau mylėti. Mylėti ne tik bičiulius, savuosius, bet ir kiekvieną žmogų. Tokia nesavanaudiška meilė keičia pasaulį ir kuria gyvenimą. Šventoji Dvasia mus paliečia tarsi Dievo meilės lietus. Šventoji Dvasia mus išveda iš užsidarymo savyje, gyvenimo tik sau, susirūpinimo tik savimi. Ji veda mus meilės keliu. Padeda mylėti panašiai, kaip myli Dievas. Kiekvienas žmogus tam tikra prasme yra vartai į Dievą. Šių vartų raktas yra meilė, kuri gausiai išlieta mumyse Šventosios Dvasios.“

Po vyskupo Arūno pasveikinimo, paraginti Vilniaus Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo parapijos vikaro kunigo Viktoro Kudriašovo kalbėti Dievo Gailestingumo vainikėlį, meldžiant Dievo Gailestingumo sau, artimiesiems ir viso pasaulio jaunimui, sutvirtinamieji pajudėjo Dievo Gailestingumo šventovės link. Žygio metu šlovinimo giesmes Dievui giedojo Šv. Teresės parapijos šlovintojai.


www.vilnensis.lt

plačiau
ŠEŠI JOSIFO BRODSKIO PATARIMAI, KURIUOS DERĖTŲ IŠGIRSTI KIEKVIENAM

Keletas paprastų Nobelio premijos laureato, poeto Josifo Brodskio (1940–1996) patarimų, kuriuos verta perskaityti kiekvienam, norinčiam šiek tiek palengvinti sau gyvenimą.

Ištrauka iš žymiosios Josifo Brodskio kalbos stadione 1988 metų gruodį, pasakytos Mičigano universiteto absolventams. Tuo metu kritikai ir kiti protingi žmonės laikė šią kalbą „netinkama“, „politiškai nekorektiška“, kai kas net joje sugebėjo įžvelgti rasizmą. Tačiau Brodskio žodis yra daugiau nei prietarai, laikas ir erdvė.

I. Susitelkite ties savo kalbos tikslumu

Stenkitės plėsti savąjį žodyną ir prižiūrėti jį taip, kaip prižiūrite savo banko sąskaitą. Skirkite jai daug dėmesio ir stenkitės didinti dividendus.

Šio veiksmo tikslas skirtas ne jūsų iškalbai miegamajame gerinti, profesinei sėkmei siekti ir netgi ne tapsmui pasaulio išminčiais. Jo tikslas – suteikti jums galimybę išreikšti save kuo pilniau ir tiksliau. Žodžiu, tikslas – jūsų pusiausvyra. Nes tai, kas tinkamai neiškalbėta, neišsakyta, gali sukelti neurozę.

Norėdami to išvengti, nebūtinai turite tapti knygų žiurkėmis. Reikia paprasčiausiai įsigyti žodyną ir skaityti jį kiekvieną dieną, o kartais į rankas paimti ir poezijos knygą.

Ir apskritai knygos kainuoja gerokai mažiau nei vizitai pas psichiatrą.

II. Stenkitės būti geri savo tėvams

Atleiskite, jei šie žodžiai skamba pernelyg panašiai į „Gerbk savo tėvą ir motiną“. Aš tik noriu pasakyti: stenkitės nemaištauti prieš tėvus, nes tikėtina, kad jie mirs anksčiau nei jūs, tad nemaištaudami galbūt išvengsite bent jau papildomo kaltės šaltinio ar netgi sielvarto.

Jeigu jau jums būtinas sukilimas pasitelkiant tuos visus „aš neimsiu iš jūsų nė sudilusio skatiko“, kelkite maištą prieš tuos, kurie ne taip lengvai pažeidžiami. Tėvai – pernelyg arti esantis taikinys (kaip, beje, ir broliai, seserys, žmonos ar vyrai). Tai atstumas, iš kurio neįmanoma nepataikyti.

plačiau