AKTUALIJOS

Šventosios Mišios. Jų begalinė vertė ir nauda. Žymaus tarpukario kunigo, VDU profesoriaus Antano Maliauskio knygelė apie šventąsias Mišias (1932 m.)

Žinok, skaitytojau, kad iš visų turtų, kuriuos turi pasaulis, visų didžiausias ir visų brangiausias yra šv. Mišios. Šv. Mišių vertė yra begalinė. Todėl to turto nežinojimas ir nesinaudojimas juo yra viena iš pačių didžiųjų nelaimių, kurios gali ištikti žmogų.

Tas šv. Mišių turtas dabartiniais laikais yra lyg žemėje užkastas, retam kam težinomas, nes apie šv. Mišias mažai rašoma, mažai aiškinama per pamokslus ar katekizmo pamokas. Tačiau visuotinis Tridento Susirinkimas griežtai įsakė kunigams dažnai aiškinti žmonėms apie šv. Mišias.

Dėl to žmonės paprastai nežino to begalinio šv. Mišių turto. Jie labai lengvai apleidžia Mišias šventadieniais, o jei dalyvauja Mišiose, tai be tinkamo pamaldumo, atšalę.

Kad mūsų žmonės bent kiek pažintų tą begalinį šv. Mišių turtą ir juo tinkamiau naudotųsi, parašiau šią knygelę.

Perskaityk ją, apmąstydamas, įsigilindamas į tai, kas čia pasakyta. Juo geriau suprasi, kokias dideles dovanas mums teikia mieliausias Išganytojas per šv. Mišias, tuo labiau imsi Jį mylėti, tuo labiau pasirūpinsi niekuomet neapleisti Mišių, jose dalyvausi su didesniu pamaldumu, o tai, be abejonės, padės tau pasiekti amžinąją laimę.

plačiau
Lietuvoje dar vienas palaimintasis – Teofilius

2017 m. birželio 25 d. Lietuvos sostinėje Vilniuje, Katedros aikštėje, arkivyskupas Teofilius Matulionis paskelbtas palaimintuoju. Iškilmėms vadovavo Šventųjų skelbimo kongregacijos prefektas kardinolas Angelo Amato, koncelebravo apie 50 kardinolų, arkivyskupų ir vyskupų, apie pusė tūkstančio kunigų. Po Mišių kalbą pasakė Lietuvos Respublikos prezidentė Dalia Grybauskaitė.

Teofilius Matulionis – pirmasis lietuvis sovietinio režimo kankinys, paskelbtas palaimintuoju. Teofilius Matulionis buvo dvidešimtojo amžiaus katalikų dvasininkas, vyskupo pareigas ėjęs Rusijoje ir Lietuvoje. Už ištikimybę Katalikų Bažnyčiai, savo tikėjimui, tiesai ir dvasininko tarnystei arkivyskupas Teofilius Matulionis buvo nuteistas tris kartus, sovietų kalėjimuose ir lageriuose praleido beveik šešiolika metų. Popiežius Pijus XI apie jį yra sakęs: „Garbė lietuvių tautai, kuri davė tokį didvyrį.“

Beatifikacijos Mišiose dalyvavo apie trys dešimtys tūkstančių žmonių. Nemenką dalį sudarė katalikiškų Lietuvos jaunimo dienų dalyviai. Sulaukta piligrimų ne tik iš kaimyninių šalių: Latvijos, Lenkijos, Rusijos, Baltarusijos, bet ir iš JAV, Kanados, Australijos.

Kardinolas Amato perskaitė Popiežiaus Pranciškaus apaštalinį laišką (Litterae Apostolicae), kuriame Teofilius Matulionis vadinamas „Ganytoju pagal Kristaus Širdį, herojišku Evangelijos liudytoju, drąsiu Bažnyčios ir žmogaus orumo gynėju“.

Beatifikacijos Mišių pamoksle kardinolas Angelo Amato sakė, kad palaimintasis Teofilius anuomet stojo akistaton su racionaliai nepaaiškinamais komunistų ir nacistų režimo veiksmais, „būdamas ramus ir tvirtos dvasios, kupinas vilties ir nepalaužiamo tikėjimo būsima laisve. Jis nepasidavė neapykantai“. Šiandienėje šventėje kardinolas ragino: „Praeities kančių atminimas neturi temdyti mūsų džiaugsmo, bet turi visiems priminti pareigą atleisti, gerbti artimą ir už jį melstis, taip pat ir už priešą.“

„Kristaus malonė suteikė arkivyskupui Matulioniui jėgų pakelti pažeminimus ir neteisingo bei nežmoniško įkalinimo sunkumus“, –  kalbėjo Vatikano atstovas. Jis priminė istoriją, kai po Teofiliaus mirties vienas sovietinės sistemos pareigūnas susirūpinęs sakė: „Negalime atmesti galimybės, kad ateityje Vatikanas jį paskelbs šventuoju ir kad jo kapą ims lankyti piligrimai.“ „Šiandien tie žodžiai pasitvirtina“, – kalbėjo kardinolas Amato.

Kardinolas retoriškai klausė, kodėl tiek kankintas žmogus niekada nejautė neapykantos priešams. Jo manymu, atsakymas glūdi dieviškoje malonėje, kuri padėjo jam net pikčiausiame prieše pamatyti vertingą, pažeidžiamą žmogų.

Popiežiaus pasiuntinys priminė, kad ir šiandien kai kuriuose kraštuose krikščionys yra persekiojami ir žudomi. „Bažnyčia, žvelgdama į Prisikėlusį Kristų, viešai suteikė atleidimą žudikams ir meldėsi už jų atsivertimą. Neapykanta reikštų kankinių kraujo išdavystę“, – pamokslo pabaigoje sakė kardinolas Angelo Amato.

Lietuvos Vyskupų Konferencijos pirmininkas arkivyskupas Gintaras Grušas dėkojo visiems susirinkusiems, o kreipdamasis į Lietuvos jaunimo dienų dalyvius sakė: „Tegul palaimintasis Teofilius būna Jūsų gyvenimo nuotykio bendrakeleivis! Nuo šiol Jūs turite misiją ir įpareigojimą: kaip Teofilius mylėkite tiesą ir niekada nesilenkite melui. Tiesa padarys Jus laisvus. Siunčiu Jus kiekvieną į savo vyskupiją, savo miestą, savo namus paskelbti: Garbė Dievui! Lietuva turi naują palaimintąjį, kuris mus užtaria ir drąsina tikėti gėrio pergale.“

Po šv. Mišių Lietuvos Respublikos prezidentė Dalia Grybauskaitė kalbėjo: „Atlaikęs daugkartinius suėmimus, įkalinimus, tardymus, kankinimus, bandymus užverbuoti arkivyskupas neprarado to, kas svarbiausia, – žmogiškumo, meilės žmonėms ir ištikimybės tiesai. Todėl kiekvieną kartą, kai stengsimės išlaikyti vidinę tvirtybę, dvasinę pusiausvyrą ir viltį, prisiminkime Teofilių Matulionį – garbingą, teisingą ir tvirtos dvasios žmogų. Tai savybės, kurių linkiu mums visiems, kasdieniu darbu kuriantiems ir saugantiems Lietuvą ir jos laisvę.“

Palaimintasis Teofilius liturginiame kalendoriuje bus minimas birželio 14-ąją. Ji Lietuvoje minima kaip Gedulo ir Vilties diena. Šią dieną 1941 m. Sovietų Sąjunga pradėjo masinius gyventojų trėmimus į Sibirą. Buvo ištremta daug politikų, intelektualų, ūkininkų.

Lietuvos Vyskupų Konferencija ir Lietuvos Respublikos seimas 2017-uosius metus yra paskelbę Arkivyskupo Teofiliaus Matulionio metais.

ŠV. PETRAS IR PAULIUS, APAŠTALAI

Birželio 29 d. minime Šv. Petro ir Pauliaus iškilmę.

 

Šv. Petras ir šv. Paulius patyrė kankinystę Romoje, Petras – veikiausiai 64 m., Paulius – 67 m. Romos Bažnyčios, gerbiančios jų kapus Vatikane ir pakeliui į Ostiją, kulte jie niekada neatskiriami, todėl jiems ir skirta bendra šventė birželio 29 d. Tačiau ši diena švenčiama ne tik krikščioniškojoje Romoje, bet ir visoje Bažnyčioje, kuri augo palaistyta šių dviejų apaštalų krauju; todėl Dievas šiandien visų „širdis užlieja tyru, kilniu džiaugsmu“. „Šiuodu“ kaip tikri „pasaulio žibintai skirtingais keliais telkė vieną Kristaus šeimyną, kol juos abu sujungė vienas kankinystės vainikas“ (dėkojimo giesmė).

Šiandien pagerbiame du svarbiausius gimstančios Bažnyčios veikėjus, skirtingus, bet stebėtinai papildančius vienas kitą, kaip rodo dėkojimo giesmė. Petras ir Paulius „mus mokė Viešpaties įstatymų“, jie skelbė tikėjimą. Tad jų asmenyse mes švenčiame Bažnyčios slėpinį, nes ji pastatyta ant apaštalų. Taip pat jų užtarimu prašome „ištvermingai laikytis apaštalų mokslo“, kad „visi turėtume vieną širdį ir vieną sielą“.

MOTINOS DIENA

Didžiosios savaitės ir Velykų pamaldų tvarka Kalesninkų bažnyčioje

 

BALANDŽIO  9 d. – VERBŲ SEKMADIENIS:

 šv. Mišios 10.00 val. LT ir 12.00 val. PL


BALANDŽIO 13  d. – DIDYSIS KETVIRTADIENIS – EUCHARISTIJOS ĮSTEIGIMO DIENA:

19.00 val. Paskutinės vakarienės šv. Mišios LT/PL

Po Šv. Mišių  pagarbinimui  išstatomas  Švč. Sakramentas.

Šią dieną giedantys ar pamaldžiai kalbantys himną ,,Kūno paslaptį garbingą“ įprastinėmis sąlygomis gali pelnyti visuotinius atlaidus.


BALANDŽIO  14 d. – DIDYSIS PENKTADIENIS – KRISTAUS KANČIOS ATMINIMO DIENA:

Šiandien prasideda Dievo Gailestingumo Aštuondienis

18.00 val. Kryžiaus kelias

19.00 val. Kryžiaus pagerbimo pamaldos LT/PL

Šią dieną prisimenama Kristaus Kančia ir mirtis ant kryžiaus.

Katalikai  yra  įpareigoti  laikytis  sauso  pasninko ir visiškos rimties. Šią dieną neaukojamos  Šv. Mišios, tačiau  atliekamos  Kristaus  Kančios  pamaldos. Kunigas puola kniūbsčias ir gulasi kryžiumi prieš altorių, melsdamas Dievą  atleidimo savo bendruomenei ir  visam  pasauliui, atsiprašydamas  už  visų  nuodėmes.

Dalyvaujantys  pamaldose  tuo  metu  atsiklaupia ir jungiasi su kunigu savo malda ir atgaila už asmeninės,  šeimos  ir visuomenės nuodėmes.

Priklaupimu ir pabučiavimu pagarbinamas kryžius.

Kryžiaus pagarbinimu įprastinėmis sąlygomis pelnomi visuotiniai atlaidai.

Visame pasaulyje daroma rinkliava Šventosios Žemės bažnyčioms išlaikyti.


BALANDŽIO 15 d. – DIDYSIS ŠEŠTADIENIS – VELYKNAKČIO

šv. Mišios 21.00 val. LT/PL

Šventinama ugnis, vanduo, atnaujinami Krikšto įžadai. Krikšto pažadų atnaujinimui atsineškime žvakes.

Šią dieną už Krikšto įžadų atnaujinimą įprastinėmis sąlygomis pelnomi visuotiniai atlaidai.

Yra senas paprotys šventinti Velykinio stalo valgius. Mūsų bažnyčioje Velykiniai  valgiai  šventinami po vakarinių Šv. Mišių.  Šv. Velykų dienoje – po  Prisikėlimo  Šv. Mišių.


BALANDŽIO 16 d. – KRISTAUS PRISIKĖLIMAS – VELYKOS:

7.00 val. Švč. Sakramento adoracija

8.00 val. iškilmingos šv. Mišios  LT/PL

Šiandien kitų šv. Mišių šią dieną nebus


BALANDŽIO 17 d. – II VELYKŲ DIENA: 

šv. Mišios  10.00 val. LT, 12.00 val. PL

PELENŲ DIENOS PAMOKOS

Pelenų trečiadienis atveria gavėnios duris. Nors kalendoriuje šiemet ši diena yra gan vėlai, tačiau vis tiek mus užklumpa netikėtai. O! Ar tikrai jau Pelenų trečiadienis ir gavėnios pradžia?

Ši nuostaba yra daugiasluoksnė ir iš dalies kyla kaip reakcija į šventadienį, įsiterpiantį į kasdienybės šurmulį bei sumaištį. Nuolat skubančius ir užsiėmusius žmones Pelenų trečiadienis verčia stabtelti ir peržiūrėti savo gyvenimo situaciją: „Prisimink, dulkė esi ir į dulkę pavirsi.“

Kaktos patepimas pelenais pirmąją gavėnios dieną primena tikinčiajam, taip pat ir kiekvienam geros valios žmogui, kad jo gyvenimas šioje žemėje nėra amžinas. Toks priminimas kelia klausimų apie tai, kaip žmogus naudoja savąjį laiką, kokie yra jo prioritetai, ką jis nori nuveikti, kuo būti.

Pelenus puikiausiai galėtų palydėti ir tokie žodžiai: „Ką paliksi po savęs?“

Tad Pelenų dienos šventimas gali suteikti naują intenciją ir kryptį asmeniui, kuris atvira širdimi priima jos pamoką apie mirtingumą ir mūsų gyvenimo prasmę. Jei asmuo norėtų naujai sufokusuoti savo gyvenimą, tikriausiai pasirinktų nuosaikesnę gyvenimo formą: Kokio pamaldumo trūksta mano susitikime su Dievu? Kokios dorybės nyksta bendraujant su artimaisiais?

Kokie santykiai buvo ignoruojami šeimos ar draugų būryje? Kokią tarnystę užgožė perdėtas susitelkimas į save? Kokios tikėjimo sritys prarastos ar apleistos?

plačiau
Popiežiaus žinia Gavėniai. Dievas mums dovanoja savo Žodį ir kitą žmogų

„Gavėnia – tai nauja pradžia, tai kelias, vedantis į patikimą tikslą – Prisikėlimo Velykas, Kristaus pergalę prieš mirtį. Gavėnios metas tai garsiai skambantis kvietimas atsiversti: krikščionis kviečiamas sugrįžti visa širdimi pas Dievą, nesitenkinti vidutinišku gyvenimu, brandinti draugystę su Viešpačiu“. Šiais žodžiais prasideda popiežiaus Pranciškaus žinia šių metų Gavėnios proga. Vatikano spaudos salė popiežiaus dokumentą paskelbė antradienio vidudienį. Žinios tema: „Žodis yra dovana. Kitas žmogus yra dovana“. Popiežius Pranciškus joje komentuoja garsųjį Kristaus palyginimą apie Lozorių ir turtuolį (plg. Lk 16,19-31).

Palyginimo pradžioje pristatomi du pagrindiniai veikėjai. Vargšo aprašymas tikslesnis, pateikiama daugiau detalių. Jo padėtis beviltiška, jis guli prie turtuolio durų ir maitinasi trupiniais, kurie nukrenta nuo turtuolio stalo. Dar daugiau dramatizmo scenai suteikia vargšo vardas – Lozorius, kuri reiškia „Dievas padeda“. Jis nėra anonimiškas palyginimo veikėjas, bet turi labai konkrečius bruožus. Jis pristatomas kaip individas su konkrečia asmenine istorija. Turtuolis jo nepastebi, bet mums jis yra pažįstamas, artimas veidas.

„Lozorius mus moko, kad kitas žmogus mums yra dovana“, - rašo popiežius. Mūsų santykis su kitu žmogumi yra teisingas kai su dėkingumu pripažįstame jo vertę. Taip pat ir vargšas prie turčiaus durų yra ne kliūtis ar našta, bet yra kvietimas atsiversti ir keisti gyvenimą. Pirmas raginimas, kuriuo į mus kreipiasi šis palyginimas, tai raginimas atidaryti mūsų širdies duris kitam žmogui, nes kiekvienas žmogus yra dovana, kad ir kas ji būtų – mūsų kaimynas ar nepažįstamas vargšas. Gavėnia tai tinkamas metas atidaryti duris stokojančiajam ir atpažinti jame ar joje Kristaus veidą“.

plačiau
Popiežiaus katechezė. Jau matome naują dangų ir naują žemę

Tęsdamas katechezę apie krikščionišką viltį, trečiadienio bendrosios audiencijos dalyviams popiežius Pranciškus komentavo apaštalo šv. Pauliaus laiško romiečiams žodžius:

„Visa kūrinija iki šiol tebedūsauja ir tebesikankina. Ir ne tik ji, bet ir mes patys, kurie turime dvasios pradmenis, – ir mes dejuojame, laukdami įvaikinimo ir mūsų kūno atpirkimo. Tuo tarpu mes esame išgelbėti viltimi. Tačiau regima viltis nėra viltis. Jeigu kas mato, tai kam jam viltis? Bet jei turime viltį nematydami, tada laukiame ištvermingai. O ir Dvasia ateina pagalbon mūsų silpnumui. Mes juk nežinome, ko turėtume deramai melsti, todėl pati Dvasia užtaria mus neišsakomais atodūsiais” (Rom 8,22-26).

Popiežiaus katechezė

Dažnai esame gundomi manyti, kad kūrinija mums priklauso, kad yra mūsų nuosavybė, su kuria galime elgtis kaip mums patinka ir kad niekam neturime atsiskaityti. Tačiau ką tik girdėtoje laiško romiečiams ištraukoje apaštalas Paulius mums primena, kad kūrinija – tai Dievo mums duota nuostabi dovana. Per ją mes galime užmegzti ryšį su Juo ir galime atpažinti pėdsakus Jo meilės plano, kurio vyksme esame pašaukti kiekvieną dieną dalyvauti.

plačiau
Popiežius: Malda – galingas priešnuodis blogiui

Tryliktasis popiežiaus Pranciškus vizitas Romos vyskupijos parapijoje. Sekmadienį po pietų Šventasis Tėvas aplankė Romos miesto rytiniame pakrašty esančią Šv. Jėzaus Širdies Marijos Juozapos parapiją, kurią prieš 15 metų aplankė ir popiežius Jonas Paulius II.

Vienas susitikimų buvo skirtas parapijos vaikams. Vaikai Pranciškų klausė kaip tampama popiežiumi. Atsakydamas, Pranciškus aiškino, kad buvimas popiežiumi tai ne paties žmogaus pasirinkimas. Net ir labai norėdamas juo netaptum; nepadėtų nei jokios gudrybės, nei pinigai. Pats Viešpats išsirenka savo atstovą Bažnyčioje, o išrinktasis turi stengtis būti geras krikščionis, turi būti kitiems tėvas. Popiežius taip pat vaikams prisipažino, kad vaikystėje jis svajojo tapti mėsininku. Taip pat papasakojo apie jaunystėje išgyventą sunkią ligą. Visus sunkumus galima įveiktu su tikėjimu ir malda, kuri duoda drąsos, - sakė vaikams popiežius.

Lankydamasis parapijoje popiežius taip pat susitiko su jos senais žmonėmis, su ligoniais ir Caritas globotiniais. Aukodamas Mišias, homilijoje komentuodamas sekmadienio Evangeliją, popiežius kartojo Jėzaus kvietimą visada į blogį atsiliepti gerumu, su geranoriškumu ir dosnia meile gydyti nuodėmės paliktas žaizdas. Kelias į šventumą prasideda nuo atleidimo, nuo gero linkėjimo kiekvienam žmogui, taip pat ir tam, kuris mums gero nelinki ar mus skriaudžia.

„Malda yra priešnuodis neapykantai, karams, ypač tiems karams, kurie prasideda namuose, kurie prasideda mūsų miestų rajonuose, kurie prasideda šeimose... Pagalvokime kad ir apie tuos karus, kurie įsiplieskia tarp artimų žmonių dėl palikimo. Kiek dėl to nesantaikos, kiek neapykantos. Melskimės, kad viešpatautų ramybė tarp mūsų. O jei aš žinau, kad kas nors manęs nemyli, kad blogo man linki, už jį turiu ypatingai karštai melstis. Malda yra galinga; malda nugalį blogį; malda atneša taiką“, - sakė popiežius, sekmadienio pavakare lankydamasis Romos rytinio priemiesčio parapijoje. (Vatikano radijas)

Praėjo metai nuo pirmojo istorijoje popiežiaus ir Maskvos patriarcho susitikimo

Vasario 12 dieną sukako metai nuo Pranciškaus ir Maskvos bei visos Rusijos patriarcho Kirilo, didžiausios ortodoksų Bažnyčios vadovo, susitikimo Kubos sostinėje Havanoje, daugeliui didelio netikėtumo, apie kurį pranešta tik keletą dienų anksčiau. Tai buvo pirmasis istorijoje šių dviejų Bažnyčių aukščiausių ganytojų susitikimas. Apie jį daug kartų kalbėta ir ankstesnių popiežių pontifikatų metu, tačiau susitikimo galimybė būdavo vis atmetama dėl įvairių klausimų, dėl kurių nuomonės buvo skirtingos. Todėl labai svarbi ir Kuboje pasirašyta bendra deklaracija. Pabrėžtina, kad ji yra sielovadinė, išreiškianti būtinybę Bažnyčioms daugiau suartėti, o ne geopolitinė, kaip kartais buvo tvirtinama.  Popiežiaus ir patriarcho susitikimas buvo vienas iš reikšmingiausių ekumeninių įvykių katalikų Bažnyčios gyvenime praėjusių metų tėkmėje, panašiai kaip ir vizitas Lunde, kartu su protestantais minint Reformacijos sukaktį. (Vatikano radijas) 

Ar vergovė tikrai išnyko?

Vasario 8 d. minima Maldų prieš prekybą žmonėmis diena. Kviečiame skaityti Vilniaus arkivyskupijos „Carito“ atstovės Dalios Sakalauskaitės – Babravičės parengtą tekstą apie šiuolaikinę prekybą žmonėmis.

Penkiasdešimtmetis Povilas visą gyvenimą gyveno sėsliai ir gana ramiai, dirbo įvairiose gamyklose, su žmona augino vaikus, rūpinosi šeimos namais. „Auksarankis“ apie jį sakydavo žmonės, viską galėjo sutaisyti, išardyti, pakeisti. Vaikai užaugo, žmona anksti mirė, paskutinė darbovietė po krizės bankrutavo… ir nenoromis atklydo mintys apie tai, kaip dabar gyventi? Juk dar yra sveikatos, darbo patirties ir gabumų, noro padėti suaugusiems vaikams. Gal verta išbandyti darbą užsienyje?

Užsienyje Povilas nebuvo buvęs, kalbos nemokėjo, tačiau atsirado pažįstamas, kuris siūlė įsitraukti į verslą: atidaryti elektronikos detalių parduotuvę. Povilas galėtų ardyti sugedusius daiktus, buitinę techniką, geras detales parduoti, blogas priduoti į supirktuvę, kai ką taisyti ir taip verstis.

Nuvykus į Airiją paaiškėjo, kad Povilas ir gyvens ir dirbs tame pačiame garaže. Ant veido pro stogą varvėdavo vanduo, čiužinys buvo senas ir purvinas, naktimis po kūną laipiodavo tarakonai, bet jam tai nebuvo labai svarbu. Atrodė verta pakentėti ir pataupyti, kad daugiau užsidirbtų, daugiau liktų. Išeiti iš garažo nebūdavo kur, nemokant kalbos ir neturint su savimi pinigų nėra reikalo niekur eiti. Makaronų ir bulvių, kuriuos čia pat virdavosi, atveždavo kartą per savaitę lankantys „darbdaviai“.

plačiau
Pranciškus: kapitalizmą verskime bendrystės ekonomika

Fokoliarų judėjimas yra vienas iš tų, kurie stengiasi praktikuoti ekonomiką krikščioniškai. Iš tikėjimo išplaukia ir tam tikras būdas būti verslininku ar įmone. Šis tarptautinis katalikų judėjimas teorijoje ir praktikoje diegia tai, ką vadina „bendrystės ekonomika“. Tame dalyvaujantys fokoliarai  iš dešimčių valstybių, visų kontinentų, virš tūkstančio, vasario 4-ąją susitiko su popiežiumi Pranciškumi.

Šventasis Tėvas taip pat pasidalijo keliomis įžvalgomis apie tai, kas yra „bendrystės ekonomika“ ir kas nėra. Dabartinei kultūrai žodžiai „bendrystė“ ir „ekonomika“ dažnai yra nesusiję ar net prieštaringi. Tuo tarpu verslininkas fokoliaras, kaip prieš ketvirtį amžiaus paprašė judėjimo steigėja Chiara Lubich, turi būti „bendruomeniškumo veiksnys“. Ir tai reikalauja didelių pokyčių.

Įmonė, - sakė Pranciškus, - gali sugriauti bendrystę tarp asmenų, bet gali taip pat ją kurti ir skatinti. Savo gyvenimu parodote, kad ekonomika ir bendrystė yra gražesnės, kai eina kartu. Ne vien ekonomika gražesnė, bet ir bendrystė: dvasinė širdžių bendrystė tampa pilnesne, kai tampa ir gėrių, pelnų bei talentų bendryste.

Kankinystė ir tikėjimo liudijimas neatskiriami!

Gyvendami pokomunistinės demokratijos visuomenėje, kartais dar prisimename visai nesenus laikus, kai tikin­tieji buvo morališkai ir fiziškai persekiojami dėl savo įsitikinimų. Sovietų persekiojama Bažnyčia buvo vadi­nama katakombų Bažnyčia, taip primenant pirmųjų am­žių krikščionių persekiojimus, išugdžiusius Bažnyčiai būrius kankinių ir tikėjimo išpažinėjų. 1. MARTYRIUM – KANKINYSTĖ AR LIUDIJIMAS? Lietuvių kalba, kaip ir daugelis kitų modernių kalbų, turi du, atrodytų, nelabai susijusius žodžius – liudyti ir būti kankiniu – pažymėti vienam reiškiniui, kurį pir­mieji krikščionys nusakydavo vienu graikišku žodžiu – martyrion (liudijimas, įrodymas). Romos imperijoje pra­sidėję krikščionių persekiojimai leido graikų kalboje atsirasti naujadarui – martus, martas – nusakančiam žmogų, kuris krikščioniško tikėjimo brandumą paliudijo atiduodamas savo gyvybę. Patristinės literatūros tyrinė­tojai konstatuoja, kad Hermo „Ganytojas“ (apie II a. vi­durį) krikščionims kankiniams pažymėti dar vartoja graikišką terminą patontes, o šv. Polikarpo (69-155) kankinystės aprašyme pirmą kartą pavartotas termi­nas martus, reiškiantis kraujo liudytoją, krikščionių kankinį. Netrukus ši sąvoka persikėlė į lotynų kalbą. Antai Kazimiero Kuzavinio žodyne skaitome: „Martyr, martyrus – kankinys; martyrium – a) kankinio dalia, kančių kelias; b) kankinio kapas; c) kankiniui skirta bažnyčia“. Žodyno sudarytojas nepamiršta paminėti, jog tai vėlyvosios lotynų kalbos produktas, perimtas iš graikų kalbos. Pažymėtina, kad lotynizuodamasis šis žodis prarado pirminę reikšmę – būti liudytoju – ir įgavo kraštutinę (kankinystės) reikšmę, kuri graikiškajame žodyje galėjo būti tik nuspėjama. Iki pat XX a. lot. martyrium buvo vartojamas tik kalbant apie buvusius ar esamus Bažnyčios persekiojimus. Jau prieš Vatikano II Susirinkimą ir ypač po jo katalikų teologijoje įsitvirtino mokymas apie tris pagrindines Bažnyčios funkcijas – liturgia, martyria ir diakonia. Tiesa, kai kurie teologai priskaičiuoja ir ketvirtą funkciją – koinonia. Kadangi mūsų teologinėje literatūroje šios sąvokos mažai žino­mos, drįstu sulietuvinti martyrijos terminą ir kviečiu pažvelgti į jo ištakas Naujajame Testamente bei raidą teologijos istorijoje.

plačiau
Arkivysk. G. Grušas pamokslas: sveikai visuomenei...

Vienas globos namuose augęs berniukas, jau tapęs vyru, pasakojo istoriją, kad atmintyje jam vis iškyla vaizdas, kaip viena močiutė, gyvenusi tame pačiame miestelyje, kiekvieną kartą pamačiusi tą berniuką netoli savo namų, išnešdavo jam duonos riekę, storai apteptą uogiene. Globos namuose maisto buvo pakankamai, tačiau giliai atmintyje jam išliko tos duonos su uogiene skonis.

Ši močiutė, kurios vardo nežinome, buvo šviesos žiburys savo aplinkoje. Ar ji padarė ką nors ypatingo, nuveikė didingų darbų? Ne. Tačiau turime gerai įsiklausyti į šiandienos Evangelijos žodžius. Jėzus šiandien kalba mums: Jūs esate pasaulio šviesa. Jūs esate žemės druska. Šviesa ir druska yra mūsų kasdienio gyvenimo objektai. Mes taip prie jų pripratę, kad net nepastebime juos esant. Bet tik įsivaizduokime, kas nutiktų, jei mūsų namuose ilgam neliktų nei šviesos, nei druskos.

Lietuvoje, kuri yra mūsų namai, šiomis dienomis ypač stipriai pajutome, kad yra vietų, kur trūksta šviesos. Kažkas yra mušamas, tačiau niekas to nemato, reiškia, visa tai vyksta tamsoje. Kieno pareiga atnešti šviesą į tokias vietas, kur smurtas, skausmas, nepriteklius, meilės stygius? Jėzus sako: „Jūs – pasaulio šviesa.“ Argi ne mums tai sako?

Turiu savęs paklausti: ar aš esu šviesos šaltinis savo aplinkoje? Kai Jėzus sako „Jūs esate pasaulio šviesa“, Jis mūsų negiria, greičiau Jis mus kviečia, nurodo mūsų pašaukimą. Jėzus yra pasaulio šviesa, kuri apšviečia kiekvieną žmogų. Jis yra kaip saulė, kuri šviečia visai žemei. Mes negalime nušviesti visos žemės, tačiau galime ir privalome šviesti savo namuose, kaimynystėje ir aplinkoje. Ką reiškia būti šviesa? Šviesa padeda geriau matyti dalykus, atskirti, kas yra kas. Šviesa teikia saugumą. Galiausiai, šviesa neša džiaugsmą.

Jėzus taip pat sako: „Jūs esate žemės druska.“ Ką reiškia būti druska? Druska suteikia skonio maistui, tačiau dar svarbiau – ji padeda išlaikyti maistą, apsaugo jį nuo sugedimo.

plačiau
Pagrindinė dovana mirusiesiems – malda

„Ne glėbiai gyvų ir dirbtinių gėlių ar kalnai žvakių mirusiajam yra svarbiausia. Visų geriausia dovana jam yra malda. Tai turėtume prisiminti per Vėlines ir kaskart atėję prie kapo“, - pabrėžė Jo Ekscelencija vyskupas Linas Vodopjanovas, su skaitytojais sutikęs pasidalinti savo pamąstymais apie tikrąją Vėlinių prasmę.

Apsikeitimas malonėmis

„Nors abi pirmąsias lapkričio dienas krikščioniškasis pasaulis meldžiasi už mirusiuosius, tačiau tai yra skirtingos dienos ir skirtingos progos, - akcentavo Jo Ekscelencija. – Žmonės dažnai sumaišo šias progas ir lapkričio 1-ąją skuba į kapines pagerbti iškeliavusiųjų anapus. Iš tiesų lapkričio pirmąją minime Visus šventuosius - tuos, kurie per visą krikščionybės istoriją buvo mūsų tikėjimo švyturiai.

Dauguma jų už tai paaukojo net savo gyvybes, o po mirties buvo paskelbti šventaisiais. Ir šiandien jie ne tik gyvena amžinybėje su Dievu, bet ir užtaria mus, gyvuosius, prieš Dievą“, - kalbėjo vyskupas.

Kiekvieno krikščionio pašaukimas yra gyventi šventai ir ta kelionė prasideda čia, žemėje. Dėl to lapkričio 1-oji krikščionims yra ypatinga.

Lapkričio 2-ąją – Mirusiųjų atminimo arba Vėlinių dieną - prisimename iš anapus iškeliavusius brangius žmones, meldžiamės už juos, prašydami Dievo gailestingumo. „Nieko naujo, juk žinome, kad yra ne tik dangus, bet ir – skaistykla bei pragaras.

Todėl turime melsti Dievą ir prašyti, kad atleistų mirusiajam jo nuodėmes, kurios dar raizgo jį, ir leistų pakilti į dangų.

Vėlinių dieną maldoje anapusinis pasaulis vienijasi su žemiškuoju: gyvieji meldžiasi už mirusiuosius, o mirusieji maldauja Dievo pagalbos bei malonių gyviesiems. Šis slėpinys vyksta iš Dangiškojo Tėvo malonės, nes Jo jėga gali padaryti daugiau, negu mes prašome ar išmanome“, - mintį pratęsė L.Vodopjanovas.

plačiau
Kas yra Bažnyčia?
Visada, kai pradėdavau dėstyti tikybą, prašydavau mokinių nupiešti „Bažnyčią pagal jų supratimą“. Nors tai darydavau įvairiose klasėse, rezultatas būdavo tas pats: kiekvienas iš jų stengėsi nupiešti kuo gražesnį architektūrinį pastatą. Iš tikrųjų, šiuolaikiniam žmogui Bažnyčia dažniausiai asocijuojasi su pastatu, kur žmonės eina pasimelsti. Reikia skirti du dalykus: „Bažnyčia“ – iš didžiosios raidės ir „bažnyčia“ – iš mažosios raidės. Bažnyčia iš mažosios raidės tai tik pastatas, o Bažnyčia iš didžiosios raidės turi kur kas didesnę reikšmę. Deja, mes ne visada ją pastebim.
Šios dienos žmogus visiškai skirtingai supranta Bažnyčios reikšmę. Amerikoje karitatyvinės organizacijos labai dažnai organizuoja taip vadinamą „naudotų daiktų išpardavimą“. Visas šio išpardavimo pelnas yra skiriamas vargšams.
Vieno tokio išpardavimo metu prie įėjimo į salę, kur vyko ši akcija, susitiko dvi ponios. Viena iš jų jau norėjo išeiti iš salės, nes visas prekes jau apžiūrėjo, o kita ką tik atėjo. Atvykusi ponia paklausė: „Ar pastebėjai ką nors įdomaus?“ –„Neverta net laiko gaišinti apžiūrėjimui, nes visos prekės – tai viena krūva šiukšlių.“ – atsakė kita ponia. „Sekundėlę palauk manęs, aš tiktai akį užmesiu į visa tai ir tuoj sugrįšiu.“ – paprašė kita. Po keleto minučių sugrįžo pilna džiaugsmo, rodydama savo draugei seną apdulkėjusį kryžių. „Pasižiūrėk“ – sušuko – „tai neįtikėtina! Aš radau tikrą lobį! Šis kryžius yra iš sidabro, be to turi būti labai senas.“
Toji moteriškė nunešė tą kryžių į savo namus, nuvalė taip, kad jis iš tikrųjų atrodė nuostabiai,
ir pakabino jį savo miegamajame. Bet tai dar ne istorijos pabaiga. Vieną dieną tą moteriškę aplankė jos dukra su savo septynmečiu sūnumi. Po pietų, kai berniukas pradėjo žaisti, atsitiktinai įbėgo į močiutės miegamąjį. Netrukus iš ten išbėgo verkdamas. Močiutė ir motina sunerimo galvodamos, kad vaikui atsitiko kažkas negero. Pradėjo jį raminti ir klausti, kas atsitiko. Tada berniukas jas nuvedė į miegamąjį ir parodęs Kristų, kabantį ant kryžiaus, pasakė: „Verkiau todėl, nes man yra labai liūdna, kad aš negaliu jam padėti.“
Trys žmonės žiūrėjo į tą patį kryžių, bet kiekvienas iš jų matė ką kita. Pirmoji ponia praėjo šalia to kryžiaus ir visiškai jo nepastebėjo. Negana to, dar pasakė, kad viskas, kas yra salėje, yra šiukšlės. Antroji ponia pastebėjo to kryžiaus neįkainojamą vertę, bet kaip daikto. Ir tik septynmetis berniukas ant to kryžiaus pastebėjo Kristų ir norėjo jam padėti.
Tai, kas atsitiko šioje istorijoje, labai gerai pasiteisina gyvenime. Daugelis šiuolaikinių krikščionių Kristaus ir Bažnyčios atžvilgiu elgiasi taip, kaip ta pirmoji ponia. Bažnyčia ir jos mokymas neturi didesnės įtakos jų gyvenimui. Galbūt bijo, kad artimesnis Kristaus ir jo Bažnyčios pažinimas apribos jų gyvenimą, privers pakeisti gyvenimo stilių.
Taip pat nemažai krikščionių elgiasi taip, kaip antroji ponia. Savo gyvenime jie pastebi Kristų, bet ne visiškai, ne pilnai. Jiems Bažnyčia yra tas dalykas, kuriam jie dėkingi už tas gražias šventes: Kalėdas, eglutę ir pan. Tada jie du kartus per metus ateina į bažnyčią atšvęsti Kalėdas, Velykų naktį. Bažnyčia jiems yra kultūros palikimas. Nueiti į bažnyčią jiems yra lygiai tas pats, kaip nueiti į teatrą.
Ir galiausiai yra krikščionių, kurie yra panašūs į tą septynmetį berniuką, kuriam Kristus yra gyva ir reali asmenybė. Todėl stengiasi būti kuo arčiau jo. Jie ne tik tikisi Jo pagalbos, bet ir patys stengiasi jam padėti, statydami Jo karalystę jau čia, žemėje. Kitaip tariant, JIE PATYS identifikuoja save su BAŽNYČIA.
Būtent čia ir yra skirtumas tarp „bažnyčios“ iš mažosios raidės ir „Bažnyčios“ iš didžiosios raidės. Pirmu atveju tai yra negyvas pastatas, o antru atveju – gyvi žmonės.
kun. Antanas Saulaitis, SJ



www.vievioparapija.eu

Maloniai kviečiame Jus atvykti 2016 m. rugsėjo 25 d. į šv. Lino atlaidus ir lietuvių kultūros šventę Pelesosoje. 
Programa:
10.00 - Šv. Mišios (baltarusių kalba)
12.00 – Šv. Mišios (lietuvių kalba)
13.30 – Lietuvių kultūros šventės atidarymas Pelesos vidurinėje mokykloje lietuvių mokomąja kalba, sveikinimo žodis, svečių pasisakymai 
14.00 – koncertas 
15.00 – iškilmingi pietūs

2016 m. rugpjūčio 29 dieną Vilniuje, ligoninėje, mirė Vilniaus arkivyskupijos kunigas, Vilniaus Švč. Mergelės Marijos, Taikos Karalienės, (Naujosios Vilnios) parapijos vikaras Zbignev Mickevič. 


Zbignev Mickevič gimė 1973 m. kovo 4 d. Vilniuje. Tų pačių metų kovo 20 d. pakrikštytas Turgelių Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų bažnyčioje. Su visa šeima, kurioje jis buvo penktasis, jauniausias vaikas, nuolat lankydavo Turgelių bažnyčią, dalyvaudavo procesijose. Nuo šešerių metų pradėjo patarnauti per šv. Mišias. Būdamas 11 metų Zbignev patyrė sunkią netektį – mirė mama. 
Mokėsi Turgelių vidurinėje mokykloje, vėliau Vilniaus aukštesniojoje technikos mokykloje, kurią baigė 1992 metais. Dirbo Vilniaus tardymo izoliatoriuje-kalėjime vyresniuoju kontrolieriumi, vėliau – Vilniaus rajono Rudaminos 1-ojoje vidurinėje mokykloje darbų mokytoju.
Kai 1996 metais mirė tėvas, Zbignevą prislėgė vienatvė. Kadangi mėgo skaityti, iš parapijos bibliotekos skolindavosi knygas apie šventųjų gyvenimus ir Bažnyčios istoriją. Ypač susižavėjo šv. Pijaus iš Pietrelčinos gyvenimo ir šventumo pavyzdžiu. Subrendo apsisprendimas tapti kunigu. 
2001 metais Zbignev buvo priimtas į Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminariją. 2007 m. sausio 20 d. J. Em. kard. Audrys Juozas Bačkis jam suteikė diakono šventimus ir, užbaigusį studijas seminarijoje, paskyrė į Eišiškių Kristaus Žengimo į Dangų parapiją. 2008 m. balandžio 12 d. diakonas Zbignev kardinolo buvo pašventintas kunigu ir paskirtas vikaro tarnystei į Eišiškių parapiją. Tų pačių metų lapkričio 24 dieną paskirtas Vilniaus Švč. Mergelės Marijos, Taikos Karalienės, (Naujosios Vilnios) parapijos vikaru, kur darbavosi iki šiol. 
Kun. Zbignev buvo jautrios širdies, atidus kitų žmonių skausmui ir vargui, giliai pamaldus, nuoširdžiai darbavosi dėl Dievo Karalystės plitimo. Troško būti Dievo įrankiu, padedančiu žmonėms surasti kelią pas Jį. Stodamas į kunigų seminariją, jis rašė: „Savo širdyje turėti Dievą – tai yra didžiausia laimė. Dievas yra amžinas, ir mes, jei gyvensime pagal Dievo įsakymus, būsim amžinai laimingi. Geriau turėti čia, žemėje, ašarų pakalnę, o po mirties būti danguje su Dievu.“
Velionis bus pašarvotas rugpjūčio 30 d. Vilniaus Švč. Mergelės Marijos, Taikos Karalienės, (Naujosios Vilnios) parapijos bažnyčioje, kur rugpjūčio 30 d. 19 val. ir rugpjūčio 31 d. 10 val. bus aukojamos gedulingos šv. Mišios. Laidotuvių šv. Mišios bus aukojamos rugpjūčio 31 d. 12 val. Turgelių Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų bažnyčioje, po  jų velionio kūnas bus palaidotas Turgelių kapinėse. 
Tesuteikia gailestingasis Viešpats laimingą amžinybę šiam savo tarnui.