"Dievas šalia mūsų pastato žmones, kurie padeda mūsų tikėjimo kelyje." Pranciškus

Lietuvos vyskupų konferencijos vicepirmininku išrinktas Vilkaviškio vyskupas Rimantas Norvila.
Jis pakeis iš pareigų pasitraukusį kardinolą Audrį Juozą Bačkį, pranešė Vyskupų konferencija.
Be to, vyskupui Gintarui Grušui tapus naujuoju Vilniaus arkivyskupu metropolitu, posėdyje priimtas jo atsistatydinimas iš Vyskupų konferencijos generalinio sekretoriaus pareigų. Šios pareigos trejų metų kadencijai patikėtos kunigui Kęstučiui Smilgevičiui.
75 metų sulaukęs kardinolas A.J.Bačkis iš Vilniaus arkivyskupo pareigų atsistatydino balandžio 5 dieną.
Romos katalikais Lietuvoje save laiko 77 proc. šalies gyventojų.

Mes, Lietuvos tradicinių religinių bendrijų atstovai, nuolatos rėmėme ir remiame pastangas pasinaudojant visomis teisinėje valstybėje deramomis priemonėmis saugoti ir ginti prasidėjusią žmogaus gyvybę. Kiekviena žmogiška gyvybė yra didžiulė brangintina dovana, kuriai turi būti leista išvysti pasaulio šviesą, kad ir kokie sunkumai ar abejonės pasitaikytų.
Suprantame, kad žmogaus gyvybės apsauga tam tikrais atvejais gali kelti nelengvai išsprendžiamas dilemas. Tačiau tai nėra priežastis prarasti ryžtą labiau ginti gyvybę, kaip ir sunkūs pasirinkimai kitose gyvenimo srityse negali motyvuoti atsisakymo siekti gėrio.

Kartais diskusijose dėl negimusios gyvybės apsaugos bandoma sugretinti skirtingos svarbos vertybes bei teises, taip sukuriant tariamos pasirinkimų pusiausvyros įspūdį. Vis dėlto, pavyzdžiui, privatumas kaip teisėta bei saugotina vertybė, neprilygsta gyvybės vertei. Teisė į privatumą nėra pakankama ir moraliniu požiūriu pateisinama priežastis atimti žmogaus gyvybę. Lemiamu argumentu apsisprendžiant dėl negimusios gyvybės negali būti laikomas ir teiginys, jog jos apsauga pažeidžia teisę į asmens fizinio vientisumo gerbimą. Užsimezgusi gyvybė yra ne moters organas, bet genetiškai unikalus žmogaus embrionas, kuris, kai jam nesutrukdoma augti ir vystytis, tampa savarankišku asmeniu. Todėl nėštumo nutraukimas visuomet yra gyvybės atėmimas konkrečiam žmogui.

Žmogaus gyvybės apsauga yra nelygstamos moralinės svarbos uždavinys, peržengiantis tautų, religijų, pasaulėžiūrų, ideologijų, partinės priklausomybės ribas. Todėl palaikome siekius suteikti kuo didesnę apsaugą žmogaus gyvybei nuo pat jos prasidėjimo momento ir raginame visus geros valios politikus, visuomenininkus ir kitus piliečius prisidėti prie šių pastangų.

Lietuvos Vyskupų Konferencijos pirmininkas Arkivyskupas Sigitas Tamkevičius

Lietuvos Evangelikų Liuteronų Bažnyčios Vyskupas Mindaugas Sabutis

Vilniaus ir Lietuvos Stačiatikių Arkivyskupas Inokentijus

2013 m. gegužės 13 d.

Milane šiomis dienomis buvo pažymėta imperatoriaus Konstantino paskelbto potvarkio, pagal pasirašymo vietą vadinamo Milano ediktu, 1700 metų sukaktis. 313 kovo mėnesį imperatorius Konstantinas Romos vakarų imperijoje ir tuo pat metu Licinijus Rytų imperijoje suteikė kulto laisvę krikščionims, panaikino visus anksčiau taikytus apribojimus ir grąžino krikščionių bendruomenėms anksčiau konfiskuotą nuosavybę.

Milane, šv. Ambraziejaus bazilikoje vykusiame minėjime, kartu su vietos ganytoju kard. Angelo Scola, kitais katalikų vyskupais ir Popiežiškosios krikščionių vienybės tarybos pareigūnais, dalyvavo ir Konstantinopolio patriarchas Baltramiejus, lydimas kelių graikų ortodoksų vyskupų. Susitikimo dalyvius, popiežiaus Pranciškaus vardu, pasveikino jo Valstybės sekretorius kard. Tarcisio Bertone.

Popiežius Pranciškus trokšta, - rašoma sveikinime, - kad krikščioniškieji Rytai ir Vakarai kartu skelbtų išganymo žinią Europai ir visam pasauliui. Šventasis Tėvas tikisi, kad krikščionių pastangų, taip pat civilinės valdžios toliaregių sprendimų dėka visur bus gerbiama teisė viešai išpažinti savo tikėjimą, kad be priešiškumo ir išankstinių nusistatymų visur bus priimamas krikščionių indėlis į savo šalių kultūrą ir visuomeninį gyvenimą. (Vatikano radijas)

Šeštadienį priešpiet Vatikane lankėsi Vokietijos kanclerė. Popiežius Pranciškus kanclerę Angelą Merkel priėmė Apaštališkuosiuose rūmuose. Paskui su viešnia susitiko Šventojo Sosto sekretorius santykiams su valstybėmis arkivyskupas Dominique Mamberti. Šventojo Sosto spaudos salės išplatintame komunikate pažymima, kad nuoširdžiuose pokalbiuose buvo prisiminta ilga Šventojo Sosto ir Vokietijos santykių istorija bei aptartos kai kurios bendro intereso temos, pavyzdžiui socialinė/politinė, ekonominė ir religinė padėtis Europoje ir pasaulyje. Ypatingas dėmesys buvo atkreiptas į žmogaus teisių apsaugą, krikščionių persekiojimą, religijos laisvę ir tarptautinį bendradarbiavimą ugdant taiką. Taip pat buvo pasikeista nuomonėmis apie Europą, kaip apie vertybių bendruomenę, ir apie jos atsakomybę pasaulyje, reiškiant viltį, kad visi jos komponentai, tiek civiliniai, tiek religiniai, įsipareigos vardan žmogaus orumo paremtos, subsidiarumo ir solidarumo principais įkvėptos plėtros.

Drąsą Naujajame Testamente išreiškia įvairios sąvokos. Viena jų – parrēsia (iš viso pakartota 31 kartą): „Matydami Petrą ir Joną drąsiai kalbant ir patyrę, kad tai paprasti, nemokyti žmonės, jie labai stebėjosi <...>“ (Apd 4, 13);

„O dabar,Viešpatie, atkreipk akis į jų grasinimus ir suteik saviesiems tarnams drąsos atvirai skelbti tavo žodį“ (Apd 4, 29); „Jiems pasimeldus, sudrebėjo susirinkimo vieta, visi prisipildė Šventosios Dvasios ir ėmė drąsiai skelbti Dievo žodį“ (Apd 4, 31);
„Jis skelbė Dievo karalystę ir visiškai drąsiai ir netrukdomas mokė apie Viešpatį Jėzų Kristų“ (Apd 28, 31; žr.taip pat Ef 3, 12; 6, 19; 1Tim 3, 13; Fm 8).
Tačiau tai nėra vienintelė šios sąvokos reikšmė. Joje taip pat atsispindi pasitikėjimo Dievu ir žmonėmis mintis: „Mylimieji, jei širdis mūsų nesmerkia, mes pasitikime Dievu“ (1 Jn 3, 21); „Aš labai pasitikiu jumis, labai jumis giriuosi“ (2 Kor 7, 4a; žr.taip pat Žyd 3, 6; 4, 16; 10, 19.35; 1 Jn 2, 28; 4, 17; 5, 14). Bet ir
tai dar ne viskas. 

„Brangieji broliai ir seserys, laba diena. Šiandien, gegužės 1-ąją, minime šv. Juozapą darbininką ir pradedame Marijai skirtą mėnesį. Tad šiandieniame mūsų susitikime norėčiau kalbėti apie šias dvi Jėzaus gyvenime, Bažnyčios ir mūsų visų gyvenime svarbias figūras ir pasiūlyti keletą minčių apie darbą ir apie Jėzaus kontempliavimą“. Šiais žodžiais popiežius Pranciškus kreipėsi į trečiadienio bendrosios audiencijos dalyvius, kurių buvo apie 70 tūkst.

Evangelisto šv. Mato pasakojime apie vieną tų kartų kai grįžęs į savo miestą Nazaretą Jėzus ėmė kalbėti sinagogoje, pabrėžiama, kad kraštiečiai stebėjosi jo išmintimi ir klausinėjo: „Argi jis ne dailidės sūnus?!“ (13,55). Jėzus įėjo į istoriją, apsigyveno tarp mūsų, Dievo veikimu gimęs iš Marijos, o Juozapas jį globojo ir išmokė savo amato. Jėzus gimė ir užaugo šeimoje, šventojoje šeimoje, Juozapo dirbtuvėje Nazarete išmoko staliaus amato, su juo kartu dirbo, dalinosi kasdieniais sunkumais ir džiaugsmais.

Tai mus ragina pamąstyti apie darbo kilnumą ir svarbą, - sakė Šventasis Tėvas. Pradžios knyga pasakoja, kad Dievas sukūrė vyrą ir moterį ir jiems skyrė užduotį pripildyti žemę ir ją užvaldyti, ne eikvoti, bet rūpestingai ją dirbti ir saugoti (plg. Pr 1,28; 2,15). Darbas priklauso Dievo meilės planui: mes esame pašaukti saugoti visą kūriniją ir dalyvauti sukūrimo darbe. Darbas yra esminis žmogaus asmens kilnumo dėmuo. Darbas mus „patepa“ kilnumu, mus pripildo kilnumo, padaro mus panašius į visuomet veikiantį Dievą (plg. 5,17), suteikia mums pajėgumą išlaikyti save pačius, savo šeimą, prisidėti prie savo valstybės pažangos. Šią akimirką galvoju apie sunkumus, - sakė popiežius Pranciškus, - daugelyje šalių slegiančius darbo ir verslo pasaulį, galvoju apie neturinčius darbo, ypač jaunimą, dažnai dėl neteisingos visuomenės sampratos, egoistiško pelno siekimo nepaisant socialinio teisingumo.

Gegužės „Artumos“ tema – žiniasklaida ir jos misija, o numerio viršelyje – Švenčiausiosios Trejybės atvaizdas. Ką bendro turi Trejybė ir žiniasklaida? Nepatikėsite: Bažnyčia, kalbėdama apie žiniasklaidą, pirmiausia rodo į Švč. Trejybę. „Krikščioniškojo tikėjimo požiūriu žmonių vienybės ir bendrystės – bet kurio komunikavimo pagrindinio tikslo – pirmapradė versmė ir tartum pirmavaizdis yra amžinosios bendrystės Dieve tarp Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios aukščiausiasis slėpinys“, – skelbiama žiniasklaidai aptarti skirtoje instrukcijoje Communio et progressio.

Šiame kontekste ypatingos svarbos – dr. Irenos Vaišvilaitės tekstas, pristatantis Vatikano II Susirinkimo dekretą dėl visuomenės komunikavimo priemonių Inter mirifica, kuriame Bažnyčia pirmąkart – per visą savo istoriją – taip aiškiai išreiškė savo poziciją socialinės komunikacijos klausimu: „Teisė į efektyvią ir pilną informaciją yra ne teisė žinoti bet ką, o teisė būti iki galo informuotam dėl bendrojo gėrio.“ „Ypatinga moralinė pareiga teisingai panaudoti visuomenės komunikavimo priemones tenka žurnalistams, rašytojams, aktoriams, scenaristams, režisieriams, programų kūrėjams, platintojams, prodiuseriams, pardavėjams, kritikams“, – skelbiama dekrete; o kritika tenka amoralaus turinio palaikytojams, kuriantiems įspūdį, jog „amoralumas gali būti meniškai ar intelektualiai vertingas“.

Antradienio rytą šv. Mortos svečių namuose aukotų Mišių metu sakytoje trumpoje homilijoje popiežius Pranciškus ragino melstis už Bažnyčią. Ar mes galime saugoti, globoti, ugdyti Bažnyčią? Galime tai daryti savo kasdieniu darbu. Tačiau pirmiau visko turime melsti Viešpatį, kad jis Bažnyčią globotų, kad saugotų nuo piktojo ir jį nugalėtų. Šio pasaulio kunigaikštis prieš Viešpatį nieko negali. Jei nenorime, kad šio pasaulio kunigaikštis savintųsi Bažnyčią, turime ją atiduoti į Viešpaties rankas, nes jis vienintelis nugali šio pasaulio kunigaikštį. Dėl to ir turime savęs klausti: ar mes meldžiamės už Bažnyčią, už visą Bažnyčią? Ar meldžiamės už mūsų brolius visame pasaulyje, kurių nepažįstame? Bažnyčia priklauso Viešpačiui ir mes savo maldoje Viešpačiui sakome: „Globok savo Bažnyčią. Ji tavo. Tavoji Bažnyčia yra mūsų broliai“.

Tokia malda turi vis labiau veržtis iš mūsų širdžių. Jei šitaip prašysime, Viešpats tarp įvairių sunkumų suteiks mums tą ramybę, kurią tik jis gali duoti. Tai ramybė, kurios pasaulis negali duoti. Tai ramybė, kurios niekaip neįmanoma įsigyti. Ji yra dovana. Ji yra Jėzaus buvimas Bažnyčioje. Turime melstis už sunkumų slegiamą Bažnyčią. Už tuos, kurie kenčia didelius sunkumus, bet taip pat už sergančiuosius, už sunkumų turinčias šeimas. Turime prašyti, kad visus Viešpats globotų. Saugok savo Bažnyčią sunkumuose, kad ji neprarastų tikėjimo, kad neprarastų vilties.

Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas antradienį minit Šv. Jurgio liturginę šventę Vilniaus arkikatedroje priėmė arkivyskupo ordinaro ir metropolito įgaliojimus ir, lydimas savo pirmtako arkivyskupo emerito kardinolo Audrio Juozo Bačkio, Apaštališkojo nuncijaus Luigi Bonazzi, Lietuvos Vyskupų Konferencijos pirmininko Sigito Tamkevičiaus, arkivyskupijos kunigų ir tikinčiųjų, iškilmingai įžengė į savo katedrą. Katedros koplyčioje pagarbinęs Švč. Sakramentą ir pasimeldęs prie Lietuvos globėjo Šv. Kazimiero relikvijų, arkivyskupas Gintaras Grušas Vilniaus arkikatedroje vadovavo iškilmingai Mišių aukai ir pasakė homiliją.

Mišių pradžioje buvo perskaityta popiežiaus Pranciškaus bulė, kuria Gintaras Grušas, buvęs Lietuvos kariuomenės ordinaras, skiriamas Vilniaus arkivyskupu metropolitu ir įteiktas ganytojo pastoralas, Gerąjį Ganytoją Jėzų ir vyskupo valdžią simbolizuojanti lazda. Vyskupijos kunigų, pašvęstojo gyvenimo ir pasauliečių atstovai prisiekė arkivyskupui lojalumą, o naujasis arkivyskupas Gintaras Grušas pagal savo vyskupiško herbo šūkį Mišių homilijoje linkėjo Dievo Tautai Vilniaus arkivyskupijoje Dievo malonės, gailestingumo ir ramybės. Štai naujojo Vilniaus arkivyskupo metropolito Gintaro Grušo Ingreso Mišių homilija:

Jūsų Eminencija, Jūsų Ekscelencija Šv. Tėvo atstove, broliai vyskupystėje, seseriškų Bažnyčių – Stačiatikių ir Evangelikų liuteronų – ganytojai, broliai kunigai, pašvęstojo gyvenimo bendruomenių nariai, Jūsų Ekscelencija Prezidente, Jūsų Ekscelencija kadenciją baigęs Prezidente, Lietuvos valdžios [ir kitų valstybių atstovai], brangūs broliai ir seserys Kristuje!

Sekmadienio vakarą popiežius Pranciškus aukojo Mišias Šv. Pauliaus už mūrų bazilikoje. Tai buvo pirmas naujo Popiežiaus apsilankymas šioje bazilikoje, ingresas į vieną keturių Popiežiškosiomis vadinamų Romos bazilikų.

Atvykęs į baziliką, popiežius Pranciškus visų pirma pagerbė čia palaidotą Tautų apaštalą šv. Paulių. Šv. Tėvas nusileido žemyn prie apaštalo kapo ir valandėlę prie jo pasimeldė. Po to Popiežius aukojo Mišias, o joms pasibaigus užėjo į Šventojo Kryžiaus koplyčią, kurioje taip pat kabo senovinė bizantiškoji Theotokos Hodigitria - Kelrodės Dievo Motinos ikona, prie kurios 1541 m. šv. Ignacas Lojola ir pirmieji jėzuitai davė vienuoliškus įžadus.

Mišių homilijoje popiežius Pranciškus komentavo Trečiojo Velykų sekmadienio skaitinius; juose skambėjusius tris raginimus: skelbti, liudyti, šlovinti.

Pirmajame skaitinyje matome įspūdingą Petro ir kitų mokinių drąsą. Į paliepimą tylėti, nemokyti Jėzaus vardu, neskelbti jo Žinios, jie aiškiai atsako: „Dievo reikia klausyti labiau negu žmonių“. Jų nesustabdo nei tyčiojimasis, nei bausmės, nei kalėjimas. Petras ir kiti apaštalai drąsiai perduoda kitiems ką patys gavo. O mes? Ar sugebame nešti Dievo Žodį į savo gyvenimo aplinką? Ar mokame su kasdien sutinkamais žmonėmis kalbėtis apie Kristų, apie tai ką jis reiškia mums, mūsų šeimai? Tikėjimas gimsta iš klausymo, o skelbimas jį sustiprina, - sakė Šventasis Tėvas.

Apie tai buvo pranešta oficialiu Valstybės sekretoriato komunikatu, kuris buvo pristatytas taip pat ir Šventojo Sosto spaudos salėje.

Popiežius Pranciškaus, - sakoma oficialiame pranešime, - sekdamas patarimu, kuris buvo suformuluotas dar prieš konklavą vykusių kardinolų kongregacijų metu, įkūrė grupę kardinolų, kurios tikslas – būti patarėjais Bažnyčios valdyme ir parengti apaštališkosios konstitucijos „Pastor Bonus“ pakeitimo projektą. Į šią grupę paskirti: Vatikano Miesto Valstybės Gubernatūros prezidentas kard. Giuseppe Bertello, Čilės Santjago arkivyskupas emeritas kard. Francisco Javier Errázuriz Ossa, Bombėjaus arkivyskupas kard. Oswald Gracias, Miuncheno arkivyskupas kard. Reinhard Marx, Kinšasos arkivyskupas kard. Laurent Monsengwo Pasinya, Bostono arkivyskupas kard. Seán Patrick O’Malley, Sidnėjaus arkivyskupas kard. George Pell, Tegusigalpos arkivyskupas kard. Oscar Andrés Rodríguez Maradiaga. Pastarasis paskirtas šios kardinolų patarėjų grupės koordinatoriumi. Grupės sekretoriumi paskirtas Albano vyskupas Marcello Semeraro. Apie grupės sudarymą informuojančiame komunikate taip pat sakoma, kad pirmasis visų grupės narių susitikimas įvyks šių metų spalio 1-3 dienomis, bet Šventasis Tėvas jau dabar palaiko ryšius su minėtaisiais kardinolais.

Po įstabiai trumpos konklavos, netikėto jos rezultato ir džiugaus popiežiaus Pranciškaus pontifikato pradžios, sulaukėme ir šventų Velykų. Tai žinios apie Amžinąjį gyvenimą laikas, kurį šiais – Tikėjimo – metais pasitinkame regimai atsinaujinusioje Bažnyčioje, – juk turbūt daugelis, kovo 13-osios vakarą regėję Jorge Mario Bergoglio balkone, pagalvojome: tai tikrai laimingas kunigas ir labai tikras popiežius. Nuoširdus, betarpiškas, vargšams atidus Pranciškus nuo šiandien vadovaus Bažnyčiai. O jo pavaldiniai? Ar tikri ir laimingi šiandien yra kunigai?

Būtent diskusijai apie kunigystę skirta balandžio „Artuma“, kelianti jau tradiciškai nepatogius klausimus: kam reikalinga, kokia yra ar turėtų būti kunigystė šiandienos gyvenime? Ką gi reiškia „atrasti pašaukimą“?.. Kaip ir viso pasaulio, taip ir Lietuvos bažnyčiose dažnai skamba maldavimas: „Kad jaunuoliai rinktųsi kunigystės kelią.“ Ar mažėjantis kunigų skaičius atspindi tokios „profesijos“ nevaisingumą, ar tokia tarnystė traktuotina kaip neįmanoma ar atgyvena? 

Trečiadienį, balandžio 10 dieną, iš Ganos kilęs kardinolas Peter Turkson, Popiežiškosios teisingumo ir taikos tarybos pirmininkas, Katalikiškame Amerikos universitete, Vašingtone, dalyvavo konferencijoje apie popiežiaus Jono XXIII encikliką „Pacem in terris“, kuriai sukanka 50 metų.

Ši enciklika buvo parašyta 1963 metais. Katalikiškas pasaulis tai mena kaip Vatikano II Susirinkimo metus, tuo tarpu istorikai kalba apie Šaltojo Karo kulminaciją ir Kubos krizę, kada iškilo branduolinio karo pavojus.

Šventasis Sostas, priminė kardinolas Turkson, jau dešimtmečiais aktyviai veikia branduolinio nusiginklavimo diplomatijoje. Taip pat yra pabrėžęs, kad moraliai yra nepakankama atsisakyti ar naikinti pasenusius branduolinius ginklus, tuo pat metu modernizuojant kitus ar investuojant didžiulius išteklius, kad būtų galima pasigaminti naujų. Žmonijai reikia tikro nusiginklavimo.